Kūrybos paslaptys „Sulėtėjusio laiko apylinkėse“

Algirdas Griškevičius – talentingas menininkas, gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tauragės kultūros centras vykdo projektą „Pamatai“, kurio dalis yra šio dailininko tapybos paroda. Labai džiugu, kad autorius sutiko savo darbus eksponuoti Tauragėje, todėl norisi jį pristatyti iš arčiau.

Algirdas Griškevičius 1980–1985 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Dirbo Operos ir baleto teatre dailininko padėjėju, Valstybinio jaunimo teatro vyriausiuoju dailininku-dekoratoriumi. Nuo 1990 metų – laisvas menininkas. Parodose dalyvauja nuo 1986 m. Surengė 81 personalinę parodą ir dalyvavo per 100 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autorius tapo, fotografuoja, o pastaraisiais metais kuria objektus iš medžio, vario ir žalvario. Už kūrybą menininkui įteiktas ne vienas garbingas apdovanojimas.

– Jūsų parodos pavadinimas – „Sulėtėjusio laiko apylinkės“ – iš karto sukuria ypatingą būseną. Kas Jums yra tas sulėtėjęs laikas? Ar tai bandymas atsitraukti nuo šiandieninio pasaulio tempo, ar veikiau galimybė kitaip pamatyti tai, kas paprastai praslysta pro akis?

– Turbūt kiekvieno menininko svajonė ir tikslas – sukurti tokį kūrinį, kuris būtų nepavaldus laikui ir domintų žmones ne vieną šimtmetį… Deja, daugeliu atvejų tai ir lieka tik svajonės, nes laikas negailestingai sujaukia ir paverčia dulkėmis ne tik mūsų kūnus, bet ir mūsų pastangų rezultatus. Pasiseka tik nedaugeliui. Nepaisant visko menininkas turi unikalią galimybę pristabdyti patį laiką savo kūriniais suformuodamas tam tikrą užtvanką gyvenimo upėje. Kai tėkmė sulėtėja iki minimumo, tai ir žiūrovas išmuštas iš kasdienybės tempo yra priverstas sulėtėti ir patirti jam galbūt neįprastą, bet daug gilesnį gyvenimo ir laiko pojūtį.

– Jūsų tapyboje realybė dažnai atrodo tarsi šiek tiek atsitraukusi nuo kasdienybės – pažįstamos erdvės tampa paslaptingos, kartais net siurrealios. Kaip gimsta tas momentas, kai tikras kraštovaizdis ar aplinka Jums tampa jau nebe vieta, o tam tikra vidine erdve?

– Kūrybiniame procese niekada neturėjau tikslo nutapyti gražaus peizažo. Mano tikslas – sukurti paveikslą, kuris per konkretų peizažą bando perteikti tam tikras tuo metu mane užvaldžiusias būsenas ir idėjas. Ir kuo ta būsena ir idėja universalesnė ir artimesnė daugeliui žmonių, tuo paveikslas tampa artimesnis ir įtaigesnis platesniam žiūrovų ratui. Dažnai tos būsenos, kurias noriu užfiksuoti savo paveiksluose, būna sunkiai paaiškinamos žodžiais, todėl man, mąstančiam vaizdiniais, jas lengviau nutapyti. Tokiu būdu nepaaiškinamas nerimas, melancholija ar ilgesys tampa mano paveikslų pagrindiniais leitmotyvais ir, tikiuosi, randa atgarsį žiūrovų sąmonėje (ar bent jau pasąmonėje).

– Jūsų kūryboje labai svarbi šviesa, šešėlis, sustabdyta akimirka. Ar tapydamas pirmiausia ieškote vaizdo, atmosferos, emocijos, ar tos sunkiai nusakomos būsenos, kuri atsiranda tarp realaus pasaulio ir vaizduotės?

– Tapydamas bandau per konkretų, daugeliui lengvai atpažįstamą motyvą perteikti gana abstrakčią ir sudėtingą dvasinę būseną, kuri tuo metu būna mane užvaldžiusi. Tam naudoju įvairias technines priemones, kurios padeda sukurti paveiksle tą nerealią atmosferą, būdingą sapnų realybei (kai sapnuojant banalų, kasdienišką vaizdinį jį lydi nepaaiškinamas nerimas, liūdesys ar netgi siaubas). Kad pasiekčiau šį efektą, neretai naudojuosi siurrealistiniais šviesos perteikimo efektais, kai, pavyzdžiui, dienos šviesoje atsiranda vakaro šešėlis. Tokių metodų dėka realūs vaizdai mano paveiksluose virsta metafiziniais vaizdiniais.

– Esate sukūręs labai daug skirtingų vaizdinių pasaulių – tapyboje, fotografijoje, objektuose. Kaip šiandien jaučiate santykį tarp šių skirtingų kūrybos sričių? Ar jos viena kitą papildo, ar kiekviena turi savo atskirą kalbą? Kiek vietos Jūsų gyvenime užima tapyba?

– Turint omeny, kad menininko karjerą pradėjau kaip tapytojas (mano diplominis darbas buvo penkių tapybos darbų ciklas) ir ilgokai dirbau tik šios disciplinos rėmuose, be abejonės, ir dabar tapyba užima labai svarbią vietą mano kūrybinėje raiškoje, gal net svarbiausią, nors nenoriu sumenkinti ir fotografijų bei objektų kūrybos teikiamo estetinio ir dvasinio pasitenkinimo. Reikėtų pabrėžti, kad tapyba reikalauja daugiausia dvasinių pastangų, nes atsistojęs prie molberto turi čia pat sugebėti mobilizuoti savo vidinę energiją paveikslą paversti meno kūriniu. Tai nelengvas uždavinys ir, deja, ne visada tai pavyksta. Su fotografija ir objektais kiek kitaip, jie nereikalauja tiesioginių energetinių įkrovų. Tai daugiau apmąstyti ir sufantazuoti kūriniai, kurie įgyvendinami pasitelkus tam reikalingus įrankius. Negalėčiau labai užtikrintai pasakyti, kad šie trys mano kūrybos aspektai įtakoja vienas kitą, greičiau suteikia galimybę atsitraukti į kitą teritoriją ir iš ten su šviežiu žvilgsniu ir naujais potyriais sugrįžti. Tuo pačiu iš laiko perspektyvos matau, kad netiesiogiai jie papildo vienas kitą ir sutvirtina mano susikurto pasaulio orbitą.

– Jūsų kūryboje jaučiamas teatro patirties pėdsakas – tarsi pasaulis būtų scena, o žmogus, daiktas ar peizažas joje atsidurtų tam tikroje ypatingoje mizanscenoje. Ar šiandien, kai nebedirbate teatre, vis dar jaučiate savyje scenografo žvilgsnį?

– Taip, teatras ir tuometinis Jaunimo teatro kolektyvas, turiu omeny Dalią Tamulevičiūtę ir jos legendinį aktorių dešimtuką, nemaža dalimi man padėjo susiformuoti kaip menininkui, o artima draugystė su Eimuntu Nekrošiumi ir Remigijum Vilkaičiu stipriai veikė mano pasaulėžiūrą ir teatrinės filosofijos indokrinaciją į vaizduojamojo meno teritoriją. Teatrinio pastatymo mizanscenos labai akivaizdžiai matomos mano kuriamose fotografijose, tačiau ir tapyboje daugelis vaizdinių galėtų būti scenovaizdžiais ne tik teatro, bet ir būties spektaklyje.

– Ko norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų iš „Sulėtėjusio laiko apylinkių“? Ar Jums svarbu, kad žmogus atpažintų konkretų vaizdą, ar veikiau trumpam sustotų ir pajustų savo paties prisiminimą, nuotaiką ar tylą?

– Šia savo paroda Tauragėje neturiu tikslo pakeisti pasaulio ar sukelti didelių diskusijų viešojoje erdvėje, tiesiog turiu lūkesčių, kad į parodą atėjusiems žmonėms mano paveikslai padės trumpam  pristabdyti nerimą, vidinius prieštaravimus, nepasitenkinimą kasdienybe ir suteiks galimybę nors trumpam sugrįžti į save-vaiką, kuris į visą supantį pasaulį dar žiūrėjo su nuostaba, smalsumu ir naivia drąsa bei tikėjimu, kad kažkas įvyks…

Parodos „Sulėtėjusio laiko apylinkės“ atidarymas – spalio 2 d. 17 val. Paroda bus eksponuojama Tauragės kultūros centre iki lapkričio 2 d.

Kalbino Areta DIDŽIONIENĖ