„O Vytaute Didis, atgaivink…“

1930 metai Lietuvoje buvo pažymėti gausiais išskirtiniais ženklais, tarsi valstybės „aukso amžiaus“ pradžia. Kaune įvyko 3-ioji Lietuvos dainų šventė, kurioje dalyvavo 6000 dainininkų. Lietuvos universitetas buvo reorganizuotas į Vytauto Didžiojo universitetą. 1930 metais įsteigtas ir aukščiausiasis Lietuvos Respublikos valstybės apdovanojimas –­ Vytauto Didžiojo ordinas.

Tačiau bene ryškiausią tų metų išskirtinumą galime rasti 1929 metų gruodžio 31-osios „Vyriausybės žiniose“. Tą dieną buvo paskelbtas Vytautui Didžiajam minėti įstatymas 1930-uosius pavadinti Vytauto Didžiojo metais. 1930-ųjų pradžioje išplatintas kreipimasis į Lietuvos visuomenę dėl naujo šventės komiteto steigimo. Laikinojoje sostinėje Kaune buvo įkurta visuomeninė organizacija – Vytauto Didžiojo komitetas su garbės pirmininku prezidentu Antanu Smetona. 1930 metai sutapo su 500-osiomis kunigaikščio Vytauto neįvykusio karūnavimo ir mirties metinėmis, visoje šalyje surengtas iškilmingas Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) 500-ųjų mirties metinių minėjimas. Šiai progai buvo nukalti medaliai, statomi paminklai, Vytauto vardu pavadinamos gatvės.

Idėja ir įgyvendinimas

Komiteto narių iniciatyva kilo sumanymas vežti per Lietuvą Vytauto Didžiojo paveikslą ir Raportų knygą „Vytauto Didžiojo garbei“. Šio sumanymo pagrindinė idėja – pagerbti Vytautą Didįjį ir dar kartą priminti okupuoto Vilniaus krašto klausimą. Mintį apnešti Lietuvos valstybės sienomis Vytauto atvaizdą pirmą kartą Komiteto posėdyje 1930 metų gegužės 7 dieną išsakė pulkininkas Vladas Braziulevičius.

Pulkininkas Vladas Braziulevičius pirmasis išreiškė mintį apnešti Lietuvos valstybės sienomis Vytauto atvaizdą. Visuotinės Lietuvos enciklopedijos archyvo nuotrauka

Parengtas paveikslo nešimo žemėlapis su datomis. Tačiau tai buvo ne paveikslas, o mediniuose rėmuose įstatytas padidintas medalis (metalinė reljefinė plokštė), iškeltas ant stiebo su dviem atramomis. Dokumentuose jis vadintas Vytauto medalionu, tačiau tuometėje spaudoje prigijo paveikslo pavadinimas.  Dėl šio kūrinio autorystės ir šiandien dar likę neaiškumų. Pavyzdžiui, Centrinis valstybės archyvas ir LR Vyriausybė teigia autoriumi esant Petrą Rimšą. Kitur rašoma, kad atvaizdą sukūrė skulptorius Juozas Zikaras.

Tačiau 2023 metais archyvų tyrinėtojų įrodyta, kad galutinį techninį projektą ir patį bareljefą, kuris realiai keliavo po šalį, sukūrė Vilius Jomantas.

Palikime šias diskusijas specialistams, svarbu pats faktas, manyčiau, šiandien tam tikra prasme galintis būti prilyginamas 1989 metų rugpjūčio 23-iosios Baltijos keliui.

Ištrauka iš „Amerikos Lietuvio“ 1930 metų birželio 21 dienos straipsnio: „Lietuvos policija ruošiasi pažymėt Vytauto Didžiojo metais, apnešdama aplink nepriklausomą Lietuvą bronzinį jo paveikslą garbės sargybos, nes pėsčios dieną ir naktį. Nuo Kauno iki Smalininkų paveikslą nuneš raitasis Kauno policijos rezervas. Nuo Smalininkų – pėsti vietos policininkai panemuniu, pamariu, pajūriu, Latvijos siena, administracijos linija, Vokietijos siena iki Smalininkų. Nuo Smalininkų paveikslą paims ir Kaunan atgabens vėl raitosios policijos rezervas. Paveikslą reikės nešt 1367,5 kilometro ir užtrukt 40–47 dienas. Paveikslo nešimas bus iškilmingas, dalyvaujant vietos organizacijoms. Nakties metu paveikslo palydovai eis su žibintais. Paveikslą nešantieji valdininkai turės tam tikrą knygą, į kurią įsirašys įžymesnieji visuomenės darbuotojai, tose vietose, kur bus nešamas paveikslas“.

Žygio pradžia

Žygis pradėtas Kaune Žalgirio mūšio dieną, 1930 metų liepos 15-ąją. Vyriausybės atstovai ir Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkas pasirašė puikiai aptaisytoje raportų knygoje. Pirmieji Vytauto Didžiojo paveikslą iškilmingai, lydimi organizacijų vėliavų, kariūnų garbės sargybos ir orkestrų, per visą miestą nešė komiteto pirmininkas švietimo ministras inžinierius Konstantinas Šakenis, kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas ir valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas.

Viso žygio metu paveikslas buvo nešamas pagarbiu 2–3 km/val. greičiu. Atstumus tarp tolesnių regionų atvaizdas įveikdavo ir tam metui itin moderniu būdu – karo lėktuvais.

Paveikslą pakaitomis nešė uniformuoti kariai, šauliai, skautai, pavasarininkai ar vietos visuomenės veikėjai. Juos nuolat lydėjo du ginkluoti sargybiniai. Paveikslas ir knyga keliavo lygiai 500 valandų, pabuvojo beveik visuose didesniuose Lietuvos miestuose, daugelyje miestelių ir rugsėjo 7-ąją grįžo į Kauną. Taip buvo simboliškai paminėtos Vytauto Didžiojo mirties 500-osios metinės ir išreikštas tautos solidarumas dėl okupuoto Vilniaus krašto. 1930-aisiais Vilniaus kraštas tebebuvo okupuotas lenkų, todėl į maršrutą nebuvo įtrauktas. Raportų knyga iškilmingai pasitikta kiekvienoje sustojimo vietoje. Keliai, kuriais judėjo procesija, buvo papuošiami gėlėmis, pastatomi sutiktuvių vartai. Didelio formato 162 puslapių rankų darbo albume odiniu viršeliu pasirašė ir antspaudus sudėjo įstaigų, organizacijų, draugijų, miestų, miestelių ir kaimų vietos valdžios, įvairių įstaigų tarnautojai, organizacijų atstovai, taip pat rašėsi kunigai, šauliai, savanoriai, kariškiai, kiti veikėjai. Buvo užrašoma, kada paveikslas atvyko ir išvyko, o tai ne visada sutapdavo su iš anksto sudarytu ir paskelbtu grafiku. Buvo nemažai ir įvairių asmenų įrašų. Paveikslas buvo nešamas per Raudondvarį, Zapyškį (liepos 16-ąją), Vilkiją, Veliuoną, Seredžių, Čekiškę (liepos 17-ąją), Ariogalą, Betygalą (liepos 18-ąją), Raseinius, Viduklę (liepos 19-ąją), Nemakščius, Pakražantį, Kelmę (liepos 20-ąją), Kražius, Kaltinėnus (liepos 21-ąją), Upyną, Skaudvilę, Batakius (liepos 22-ąją), Tauragę, Lauksargius, Piktupėnus, Pagėgius (liepos 23-ąją), Šilutę, Klaipėdą ir kitas vietas.

Po kelionės knyga perduota saugoti į Kauno karo muziejų. Sovietmečiu ji buvo saugoma muziejuose Kaune ir Kauno miesto archyve. Iš pastarojo 1963 metais Raportų knyga atsidūrė Lietuvos centriniame valstybės archyve, kur 1965 metais iš gautų dokumentų buvo sudarytas Antano Smetonos fondas. Ši knyga tapo unikaliu dokumentu – joje surinkta 1540 spaudų ir tūkstančiai parašų. Tai net ir šiandien išlieka unikalia parašų ir spaudų kolekcija, nes niekur kitur vienoje vietoje tiek jų nerasime. Dėl savo istorinės vertės Raportų knyga įrašyta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“  Lietuvos nacionalinį registrą.

Lietuvą apkeliavusi Vytauto Didžiojo garbei skirta Raportų knyga saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Paveikslas atvyko į Tauragę

1930 metų rugpjūčio 15 dieną Amerikos lietuvių laikraštyje „Dirva“ pasirodė išsamus pasakojimas apie iškilmes Tauragėje. Liepos 22-ąją 10.30 val. specialiu traukinio vagonu šaulių būrys ir du studentai Vytauto Didžiojo paveikslą atlydėjo iš Batakių. Jo pasitikti į geležinkelio stotį atėjo Tauragės visuomenės organizacijos – šauliai, komendantūros kareiviai, Pavasarininkai, gaisrininkai ir kiti. Nežiūrint prasidėjusios rugiapjūtės, susirinko ir gausus visuomenės būrys.

Traukinį pasitiko pučiamųjų orkestras. Sugiedojus Vytauto Didžiojo ir Tautos himnus, paveikslas neštas per miestą į Nepriklausomybės aikštę. Čia specialiai pastatyti gražūs žalumynų vartai su užrašais: „1430–1930“, „Gyvuok mūsų širdyse, Didvyri“. Namai ir balkonai papuošti vainikais, paveikslais, vėliavomis. Dūdų orkestras griežė ir kolonai žygiuojant gatvėmis. P.Kumiečio vedamas choras sudainavo keletą dainų.

Nepriklausomybės aikštėje minia sustojo. Čia kalbą pasakė mokytojų seminarijos direktorius šaulys Mečys Mačernis, apibūdindamas Vytauto Didžiojo asmenį ir jo darbų reikšmę Lietuvai ir Europai. Baigdamas jis pabrėžė, kad turime susikaupti, o susikaupę atminti, kad ir mūsų laukia, kaip ir Vytauto laikais, didis darbas – Vilniaus atvadavimas“.

Sugiedojus tautos himną ir padainavus keletą kitų dainų, perskaityta p. Volodkos, Lietuvos banko direktoriaus (čia laikraštis suklydo – L.Valodka tarpukario nepriklausomos Lietuvos metais (1922–1943 m.) vadovavo Lietuvos banko Tauragės skyriui) aktas. Raportų knygoje pasirašė žymesni visuomenės darbuotojai, pirmininkai.

Po to paveikslą iki antrų garbės vartų plente už Jūros upės tilto, organizacijų ir visuomenės lydimi, nešė Tauragės miesto burmistras Kazimieras Voldemaras, rajono mokyklų inspektorius Jankauskas ir veterinarijos gydytojas Valenta. Nuo vartų iš jų paveikslą perėmė šauliai ir pasikeisdami lydėjo į Lauksargių miestelį Mažojoj Lietuvoj. „Dirvos“ korespondento žodžiais, „kiek Didžiojoj Lietuvoj paveikslą iškilmingai sutiko, tiek Mažojoj Lietuvoj juo nesiįdomavo. Lauksargiuose vos keli žmonės atėjo paveikslo sutikti, o Piktupėnuose niekas net nelaukė… Tik vėliau atvažiavo dvi mokytojos-šaulės, pasirašė knygoje… Užtai Pagėgiuose puikiausia pasitiko visuomenė su Mažosios Lietuvos patriarchu Martynu Jankum, gražiai pasipuošę namus, net aikštę iliuminavo, nes buvo vakaras, pasakė keletą gražių kalbų“.

„Iškilmės labai gražiai išėjo“

Tauragės krašte iškilminga procesija aplankė, be paties apskrities centro, dar tris vietoves – liepos 22-ąją Skaudvilę ir Batakius ir liepos 23-iąją – Mažosios Lietuvos sudėtyje buvusius Lauksargius. Be jau aprašytų vietovių Tauragės krašte, liepos 23-iąją Vytauto Didžiojo paveikslas sutiktas Šilutėje ir atkeliavo į Klaipėdą. Čia geležinkelio stotyje surengtos iškilmingos paveikslo sutiktuvės, vyko eisena nuo stoties iki kareivinių ir toliau iki piliavietės. Iš jos paveikslas plukdytas Lietuvos karo laivu „Prezidentas Smetona“.

Minint Vytauto Didžiojo metus, rugsėjo 8-ąją Tauragėje iškilmingai pašventinti statomo metalinių konstrukcijų tilto per Jūros upę pamatai. Naujasis arkinis tiltas pradėtas statyti 1930 m., o visi statybos darbai truko iki 1932 metų. Šventinant kunigas R.Kuodis pasakė kalbą ir pavadino tiltą Vytauto Didžiojo vardu.

Kaip minėta, Vytauto Didžiojo paveikslas ir „Raportų knyga“ per septynias savaites apkeliavo visus didesnius šalies miestus, pagerbiant Žalgirio mūšio 520-ąsias metines.

1930 m. spalio 3-ąją Amerikos lietuvių laikraštis „Dirva“ aprašė dvi dienas Kaune vykusias sugrįžtuvių ir Vytauto prospekto atidarymo  iškilmes: „Miesto valdyba tvarkė miestą, ypač reikalinga buvo užbaigti darbus Vytauto Prospekte ir prie Kauno pilies, kur miesto valdyba išpirko visus namiukus ir sugriovė juos. Dabar pilis liuosa nuo pašalinių statybų, čia manoma kas nors įrengti, kad ši vieta butų graži ir patogi priėjimui.

/…/ Pakilo orlaivis, paskui dar trys ir visi nuskrido link Garliavos, kur paėmė Vytauto Didžiojo paveikslą. Keletai minutų praslinkus, pasigirdo orlaivio motoro ūžimas. Orlaivis kaip garnys pamažu atsitūpė ant žemės. Orkestras užgrojo maršą. Paveikslas priimtas iš orlaivio ir miniai lydint nešamas į Kauno pilį. Iš čia, jau gerokai sutemus, eisena su fakelais per Lukšio ir Laisvės Alėją nuėjo į Karo Muziejų, kur atvaizdas po tam tikrų iškilmių buvo pastatytas karo Muziejuje.

Kitą dieną surengtas karinis paradas su patrankų šūvių salvėmis.

Organizacijos ir publika renkasi prie pilies. Čia įvyksta Vytauto vėliavos nuleidimas ir gyvų paveikslų iš pilies per miestą į Vytauto kalną eisena. Artistai, persirengę į anų laikų didvyrius ir senoviniuose rūbuose joja per miestą, daugybė žmonių su fakelais lydi. Automobiliais vežami senoviški Lietuvos herbai ir tt. Viskas tas labai gražiai ir vaizdingai parodė anų laikų mūsų didvyrių gyvenimą.

Iškilmės labai gražiai išėjo. Kiekvienas buvo šių iškilmių sujaudintas ir Vytautui Didžiajam dėkingas už jo nuopelnus mūsų brangiai Tėvynei. „O, Vytaute Didis, atgaivink mumyse Tėvynės meilę ir Tavo karžygių dvasią“ – šis obalsis liks neišdylamai mumyse“.

Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.