Po KGB padu

1964 metų kovo 14 dieną Tauragės „Leniniečių balso“ laikraštyje pasirodė buvusio Lietuvos partizanų būrio nario Janulevičiaus straipsnis, kuriame jis smerkė pokario partizanų veiksmus ir nuoširdžiai dėkojo sovietų valdžiai, sudariusiai jam galimybę sąžiningu darbu išpirkti kaltę prieš sovietinės Lietuvos žmones.

Lygiai po mėnesio, balandžio 14-ąją, laikraštis išspausdino kito buvusio partizano, 1947 metais tris mėnesius kovojusio „Jūros“ būryje, Švogžlio viešą išpažintį „Noriu, kad ir man atleistų“, kurioje jis smerkė ir juodino buvusius savo kovos draugus, įtraukusius į būrį, Kaktą, Kučinską bei kitus.

Tarsi paremdamas autorių, balandžio 23-iąją savo dalyvavimą partizaninėje, antisovietinėje pogrindžio veikloje pasmerkė iš įkalinimo vietos grįžęs Juozas Strainys.

Negana to, „Leniniečių balsas“ išspausdino septynis straipsnius – atsiliepimus į Janulevičiaus laišką, kuriuose, cituoju, „darbininkų, kolūkiečių bei inteligentijos atstovai smerkė nusikalstamus buržuazinių nacionalistų ir rajone veikusių ginkluotų būrių veiksmus“.

Kaip buvo kuriami tokie ir panašūs laiškai, kas juos kūrė, plačiai žinome. Tai, galima sakyti, buvo viena mėgstamiausių pokario KGB veiklos formų. Ir laikraščio, kuriame kažkada pradėjau savo žurnalistinį kelią, kolegų nekaltinu – būdami ideologinio fronto priešakinėse gretose, jie tiesiog negalėjo kitaip pasielgti. Kartu tai ir pavyzdys jaunimui, kokiomis sudėtingomis, sakytume, dvasinės prostitucijos sąlygomis teko dirbti anų laikų žurnalistams. Šį kartą mane domina kitkas – o kam tais 1964 metais, prieš gerą dešimtmetį užgesus partizaniniam pasipriešinimo judėjimui, saugumiečiams vėl prireikė imtis priemonių, kuriomis, būkime sąžiningi, mažai kas tikėjo. Gal vaidino, apsimetinėjo, bet tikrai netikėjo.

Atsakymą į klausimą padiktavo 1964 metų birželio 1 dienos slaptas dviem egzemplioriais sukurptas KGB Tauragės rajono įgaliotinio papulkininkio Deomido Popovo raštas LSSR KGB 2-osios valdybos viršininko pavaduotojui Vukolovui: „Vykdydami SSKP CK liepos plenumo (1963 m.) nutarimus, Tauragės saugumiečiai rengė priemones, nukreiptas kompromituoti buržuazinių nacionalistų veiklą, atskleisti dvasininkijos ir sektantų – jehovistų (Jehovos liudytojų) veiksmų reakcingumą, užkertant vietos vokiečių emigracines nuotaikas, sumažinti iš užsienio gaunamų siuntinių kiekį ir pan.“.

Deomidas Popovas nesivaržydamas pripažįsta, kad ir minėtojo Janulevičiaus, ir kiti laiškai atsirado juos suderinus su KGB centriniu aparatu. Nieko naujo…

Kartu dokumente pažymima, kad, nepaisant visų teigiamų poslinkių, nemažai grįžusių iš bausmės atlikimo vietų asmenų vis dėlto reiškia didelį pyktį šių rašinių autoriams. Pavyzdžiui, agento „Petro“ pranešimu, po J. Strainio straipsnio pasirodymo jis kalbėjęsis su toje pat byloje nuteistu vyru, kuris teigė nesuprantantis, kas Strainiui pasidarė – buvęs neblogas vyras, o „ką dabar tas išsigimėlis sugalvojo…“

Asociatyvi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotrauka

Pasmerkė

Deomidas Popovas atkreipė aukštosios valdžios dėmesį ir į tai, kad svarbų vaidmenį rajono laikraštyje išspausdinti straipsniai suvaidino stabdant sektantų – Jehovos liudytojų nusikalstamąją veiką. Remiantis rajono saugumiečių surinktais įrodymais, Tauragės prokuratūra 1963 metų pabaigoje iškėlė baudžiamąją bylą aktyviausiems sektos nariams Janušienei, Remeikienei ir Barauskaitei. Jos buvo nuteistos įvairiomis laisvės atėmimo bausmėmis. Janušienei atimtos motinystės teisės. Remiantis bylos medžiaga, rajono laikraštyje išspausdintas išsamus straipsnis, atskleidžiantis reakcingą sektantų grupės veiklos pobūdį.

„Leniniečių balse“ buvo išspausdintas ir buvusio Jehovos liudytojų grupės nario Alfonso Švėgždos straipsnis, kuriame jis besąlygiškai pasmerkė Usvalto, Usvaltienės, Janušienės ir kitų, įtraukusių jį į šią veiklą, kenksmingą bei nusikalstamą elgesį.

Visos šios priemonės, pasak ilgamečio Tauragės saugumiečių vado, davė akivaizdžių rezultatų. Likę laisvėje sektos nariai Usvaltienė, Remeikis ir kiti buvo priversti nutraukti savo veiklą, nes tapo izoliuoti nuo visuomenės…

Sekė gaunančius siuntinius iš užsienio

Didelį susirūpinimą saugumiečiams kėlė ir asmenys, palaikantys ryšius su Vakarais, konkrečiai tuometine Vokietijos Federacine Respublika (VFR). Todėl saugumas išaiškino visus, siekiančius išvykti gyventi į šią šalį, agentams ir patikimiems asmenims talkinant, atskleidžiamos sklandančios pavojingos tendencijos. Tauragės rajone gyvena šeši žmonės, pastaraisiais metais grįžę iš kapitalistinių šalių. Jų nuotaikos ne visai vienodos. Pavyzdžiui, tokie kaip Petrauskas, Gutauskas, buržuazinės  propagandos paveikti, vis dar persisunkę emigracinėmis nuotaikomis. Rajono laikraštyje buvo išspausdinta ir iš kitur perspausdinta keletas grįžusių iš VFR asmenų straipsnių, kuriuose kalbėta apie labai sunkias gyvenimo sąlygas Vakarų Vokietijoje. Efektas, pasak D. Popovo, akivaizdus – nuo 1963 metų rugsėjo nesulaukta nė vieno prašymo emigruoti… Vis dėlto agentų, patikimų asmenų pranešimais, rajone išaiškintos aštuonios svarstančios į VFR išvykti šeimos. Taip pat Tauragės rajone gyvena toks L. Zulys, turintis VFR pasą, ir Georg Auktun, neturintis jokių asmens dokumentų. Pasak saugumiečių, būtina imtis priemonių, kad pastarasis asmuo kuo greičiau taptų Sovietų sąjungos piliečiu.

Išaiškinti visi rajono asmenys, gaunantys siuntinius ir pinigines perlaidas iš Vakarų Vokietijos ir VFR ambasados Maskvoje bei Raudonojo Kryžiaus. Su kai kuriais pasiektas susitarimas, kad, gavus iš VFR Raudonojo Kryžiaus siuntinių, jie bus grąžinti atgal. Ir, lyginant su 1962 metais, pernai (1963) tokių siuntinių gerokai sumažėjo.

Deomidą Popovą, sprendžiant iš slaptojo dokumento, džiugino ir tuo džiaugsmu jis skubėjo pasidalyti su aukštesniaisiais viršininkais, kad nemažai antisovietiškai nusiteikusių, reiškiančių kenksmingas pažiūras, asmenų ne tik nesulaukia aplinkinių pritarimo, bet ir yra sąmoningų piliečių nukenksminami. Agento „Kovo“ pranešimu, 1964 metų balandžio 10 dieną agentūrinio stebėjimo bylos objektas, neblaivus, anksčiau teistas kaip karo metais buvęs policininkas, Cironka, girdint Tauragės mėsos kombinato darbuotojams, pradėjo kalbėti, kad reikia nuversti sovietų valdžią, komunistus šaudyti ir pan. Darbininkas Jancevičius (tikrai ne mano giminaitis, – A.J.) jį ėmė raminti teigdamas, kad tai jis likęs kaip vienintelis nelikviduotas fašistas, niekšas, mažai sėdėjęs kalėjime ir, matyt, vėl greitai ten pateksiąs. Jį palaikė kiti bendradarbiai.

Agento „Spindulio“ pranešimu, stebėjimo bylos objektas Skaudvilės bažnyčios kunigas Grubliauskas, ne kartą rodęs savo antitarybines nuotaikas ir perspėdavęs kitus kunigus apie tarp dvasininkų veikiančius KGB agentus, kalbėdamas su agentu apie per radiją iš JAV transliuojamą propagandą, teigė, kad ja ne visada galima tikėti.

1956 metais iš įkalinimo grįžo 25-erių metų Petras Jankauskas, 1951 metų kovo mėnesį nuteistas už antisovietinių lapelių platinimą ir dalyvavimą nacionalistiniame pogrindyje (taip rašoma dokumente). Tik grįžęs, Jankauskas atnaujino senus ryšius, ėmė susitikinėti su komjaunuoliais, kuriuos ragino išstoti iš komjaunimo, šmeižė sovietinę tikrovę. Todėl teko atnaujinti jo stebėjimą. Vėliau Jankauskas įsidarbino, sukūrė šeimą, gavo komunalinį butą su patogumais. To įtakoje permąstė savo praeitį, įvertino dabartį ir pradėjo gyventi dorai.

KGB vadovybei pritarus, su Jankausku buvo surengtas profilaktinis pokalbis, per kurį jis pareiškė smerkiąs buržuazinių nacionalistų veiklą respublikoje, savo nusikalstamą praeitį. Teigė trejus metus gyvenęs abejonėmis, kol neseniai galutinai apsisprendęs. Jankausko nuomone, kiekvienas mąstantis žmogus, įvertinęs sovietinės tikrovės privalumus, turėtų taip pasielgti.

Deomidas Popovas: „Mūsų pasiūlymu Jankauskas ėmėsi detaliai aprašyti savo ir kitų jam žinomų asmenų nusikalstamą veiklą. Jo pareiškimo ir poelgių nuoširdumą tikriname padedant agentūrai“.

Kovo 3-iąją agentas „Jūra“ pranešė, kad stebėjimo objektas tauragiškis Razbadauskas, praeityje teistas už dalyvavimą pogrindinėje organizacijoje, viešai liaupsina Vakarų gyvenimo būdą ir kultūrą. Buvęs nuteistasis Juozas Strainys, girdint agentui, kalbėjo Razbadauskui: „Tavo daina sudainuota. Jokio karo tarp Kinijos ir SSRS nebus, nieko gero nėra ir JAV“. Kaip matyti, sovietinė tikrovė teigiamai paveikė J. Strainį.

1963 metų gruodžio mėnesį agentas „Julius“ pranešė, kad Kunigiškių kaimo gyventojai Jankauskas ir Montvydas viešai giria kapitalistinį gyvenimą, juodina Sovietų sąjungą. Juliaus Janonio kolūkio partinės organizacijos sekretorius Stonys informavo operatyvinį darbuotoją, kad kolūkio vadovybė ir partinė organizacija profilaktiškai pasikalbėjo su abiem vyrais ir paprašė surengti su jais įspėjamąjį pokalbį. Jankauskas ir Montvydas buvo iškviesti į KGB Tauragės rajono būstinę ir pasižadėjo daugiau tokių kalbų neskleisti. Ir tikrai, dabar jie duoto žodžio laikosi, jokių antisovietinių pareiškimų neskelbia.

Tauragės rajone veikia devynios katalikų bažnyčios, kuriose tarnauja 13 kunigų, penkios liuteronų bažnyčios su keturiais kunigais ir stačiatikių cerkvė su popu. Ne visi jie deramai priėmė sovietinio gyvenimo privalumus.

Pavyzdžiui, operatyvinio stebėjimo bylos objektas Pagramančio katalikų bažnyčios kunigas Šikšnius praeityje teistas už valstybinius nusikaltimus. 1964 metų balandį atvykęs į Pagramantį, Šikšnius, agentų „Kosto“ ir „Tigro“ pranešimais, savo pamoksluose tiesiogiai šaiposi iš vietos ateistų, smerkia tėvus, abejingai žiūrinčius į bažnyčios nelankančius vaikus. Siekiant užkirsti nusikalstamąją Šikšniaus veiklą, prie jo sekimo prijungtas agentas „Kostas“, kartu organizuotas nuolatinis pamokslų klausymasis.

Operatyvinio stebėjimo bylos objektas Skaudvilės katalikų bažnyčios kunigas Grubliauskas, agento „Spindulio“ pranešimu, nuolatos perspėja kunigus būti atsargius dėl tarp jų veikiančių KGB agentų, konkrečiai įvardydamas tokių kunigų pavardes. Grubliauską toliau stebėti pavesta agentams „Spindulys“ ir „Jūra“.

Agento „Liepa“ duomenimis, Tauragės katalikų bažnyčios vikaras Janauskas savo pamoksluose nuolatos ragina tikinčiuosius aktyviai ginti bažnyčios interesus, smerkia ateistus. Klausytis jo pamokslų ir stebėti elgesį už bažnyčios ribų pavesta agentui „Liepa“, kartu pamokslų klausosi asmenys, kurie, reikalui esant, galėtų būti liudininkais Janausko antisovietinių pasisakymų byloje.

Agentai veikė visur

Tarsi įvertindamas išdėstytus faktus, D. Popovas plačiai apibendrina Tauragės saugumiečių nuveiktus „labai atsakingus“ darbus.

Tauragės mieste ir rajone gyvena daug inteligentų – mokytojų, medikų, kultūros ir švietimo darbuotojų. Būtina tarp jų stiprinti agentūrinį – operatyvinį darbą, kad būtų laiku užkirstas kelias nepageidaujamai įtakai. Todėl artimiausiu metu Tauragės 1-ojoje ir 2-ojoje, Gaurės, Skaudvilės vidurinėse mokyklose, kultūros ir švietimo įstaigose, Tauragės mėsos, vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatuose, „Keramikos“ gamykloje bus užverbuota naujų agentų, atrinkta patikimų asmenų.

Siekiant dar labiau kelti rajono žmonių politinį budrumą, suderinus su KGB centriniu aparatu, parengta paskaitų ir pranešimų tokiomis temomis: „Lietuvos buržuazinė nacionalistinė emigracija imperialistinių žvalgybų tarnyboje“, „Lietuvos buržuaziniai nacionalistai – aršiausi lietuvių liaudies priešai“, „Apie reakcinės dvasininkijos ir sektantų mėginimus priešiškai įtakoti jaunimą“ ir pan. Organizuojami nuolatiniai operatyvinių darbuotojų susitikimai su darbo žmonėmis.

Kokie  buvo tie susitikimai, apie ką ten buvo kalbama, šiandien mes jau žinome. Ir dešimtmetį Tauragės saugumiečiams vadovavęs liūdnai pagarsėjęs D. Popovas, ir jo buvę bei būsimi kolegos tokių ataskaitų yra prirašę tikrai labai daug. Šiandien juos skaitome kaip humoristinius kūrinėlius. Ir būtų juokinga, jeigu už tų eilučių nestovėtų žmonės, skaudūs jų likimai. Menkiausias laisvės vėjo pūstelėjimas sulaukdavo žiauraus pasipriešinimo. Iki tikrojo atokvėpio buvo likęs dar visas ketvirtis amžiaus…