Tremties nepalaužtos

Birželio 14-ąją Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena. 1941 m. birželio 14 d. pradėti vykdyti masiniai gyventojų trėmimai į Sovietų sąjungos gilumą, į Sibirą. Iš viso išvežta apie 18 tūkst. žmonių, kurių didžioji dalis gabenti į tremtį, kiti – į Gulago stovyklas. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus. Žmonės buvo tremiami krovininiais traukiniais. Birželio 14-oji ir 15-oji Lietuvoje minimos kaip Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienos. 

Minėdami šią dieną, prisimename ir savo, Tauragės krašto, tremtinius, politinius kalinius. Balandžio 3 d. garbingą 85-ąją sukaktį atšventė buvusi tremtinė Genovaitė Šimaitienė. Genovaitės ryšys su  Tremties ir rezistencijos muziejumi labai artimas, nes šiame muziejuje eksponuojamas vienas gražiausių ir unikaliausių tremties ekspozicijos eksponatų – jos vestuvinis tautinis kostiumas. Tai ne vienintelis Genovaitės daiktas, perduotas muziejui. Lankytojai gali pamatyti ir jos tėvelių išsaugotą siuvimo mašiną, fotografijų, rankdarbių… Ir visus tuos daiktus, dabar jau eksponatus, gaubia įdomios, intriguojančios istorijos, kurias Genovaitė puikiai atsimena.

Dar vieną niekur neviešintą istoriją išgirdome lankydamiesi svečiuose pas Genovaitę jos gražaus gimtadienio proga. Jai leidus, dalinuosi šia istorija ir su jumis.

Dvi likimo draugės, dvi tremtinės: Irena Marčiulaitytė-Stirbienė (g.1933-05-28) ir Genovaitė Tverijonaitė-Šimaitienė (g. 1939-04-03). Abi likimo buvo nublokštos į tolimąjį Sibirą, tik į skirtingas vietas. Susidraugavo grįžusios į Lietuvą Tauragėje 1964 metais. Abi dirbo Tauragės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, buhalterijoje, vėliau – taip pat buhalterijoje, tik Skaičiavimo mašinų elementų gamykloje (SMEG). Susidraugavo, nes buvo panašaus likimo. I.Stirbienės mama buvo mirusi ir palaidota Rusijoje, Chakasijoje (Chakasijos Respublika – Rusijos Federacijos respublika Rytų Sibiro pietuose) 1950 metais. Irena visą laiką galvojo, kaip galėtų parsivežti mamos palaikus į Lietuvą. Viena ten važiuoti bijojo, todėl paprašė, kad kartu į Sibirą važiuotų ir jai padėtų Genovaitė.

Genovaitės Šimaitienės pagerbimas 85-osios sukakties proga. Sveikina Tremties ir rezistencijos muziejaus vedėjas Raimondas Matemaitis ir muziejininkė Aušra Norvilienė. Muziejaus archyvo nuotrauka

1988−1991 m. atsivėrus galimybėms nuvykti į buvusias tremties vietas, lietuviai ėmė keliauti į Sibirą parsivežti savo mirusiųjų į Lietuvą. Rašytojas Petras Dirgėla 1989 m. lapkritį rašė: „Iš Sibiro, iš Laptevų jūros plikųjų salų, iš visų buvusių gulagų lietuviai veža namo tremtinių – tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių – palaikus“.

Mūsų herojės – Irena ir Genovaitė Sibiro platybes pasiekė 10-čia metų anksčiau, nei šios misijos ėmėsi Lietuvos valdininkai. 1978 metais buvusios tremtinės sugrįžo į vietą, kur buvo atvežtos ne savo noru, kur praleido dalį savo gyvenimo. Tik šį kartą kelionė į svetimą kraštą buvo trumpesnė ir patogesnė, draugės skrido lėktuvu. Deja, nuskridus į tą vietą, kur gyveno Irenos šeima, kaimo jau nerado. Šalimais buvusios kapinės visiškai apleistos. Vienintelė paguoda ir viltis buvo netoliese gyvenę buvę tremtiniai ukrainiečiai. Jie moterims papasakojo, kaip jos galinčios surasti buvusias kapines. Ieškojo dvi dienas. Nors teritorija buvo miškinga, apaugusi aukšta žole, visgi, kapinaites moterys rado.

– Ten buvo palaidotos dvi lietuvės, pastatyti kryželiai ir aptverta tvorele. Kryželiai jau beveik supuvę, nukritusios kryžmos, apdegę, nes miške kažkada buvo gaisras. Tie du kapai buvo aptverti, bet tvorelės jau nebuvo, tik tarp žolių pastebėjome vartelius. Draugė pradėjo abejoti, kuriuos palaikus kasti, esančius kairėje ar dešinėje? Iškasti buvo numatyta jau kitą dieną, nes sutiko padėti mums vietiniai gyventojai. Naktį aš susapnavau pranašišką sapną, kad Irena susitiko su mama, o mama atėjo iš didelio kambario, iš dešinės pusės. Jos susitiko ir apsikabinusios labai verkė ir džiaugėsi, abi ruošėsi grįžti į Lietuvą. Rytą aš jai papasakojau savo sapną. Ji pradėjo galvoti, kad greičiausiai mamos palaikai dešinėje pusėje, – taip apie tą lemtingą akimirką pasakojo G.Šimaitienė.

Sapno būta išties pranašiško. Kai pradėjo kasti ir atidarė pusiau supuvusio karsto dangtį, Irena, įlipusi į duobę, pastebėjo palaidinės likučius, kuri buvo susegta stiklinėmis sagutėmis. Būtent stiklines sagutes ji ir atsiminė iš mamos laidotuvių. Dar atrado sijono skiaučių. Viską kruopščiai surinko, ir visus kaulelius, buvusius duobėje. Genovaitė iš draugės rankų perėmusi rastus palaikus dėjo į lagaminą, kurį draugės buvo nusipirkusios toje gyvenvietėje. Moterys buvo nusipirkusios du lagaminus, manydamos, kad palaikai gali į vieną lagaminą netilpti, bet… užteko ir vieno.

– Iki šiol prisimenu, kokios buvome laimingos, kad radome. Susikibusios abi leidomės nuo kalnelio, ir atrodė, kad kažkas mus iš to džiaugsmo neša ant sparnų, – prisiminimais dalijosi G.Šimaitienė.

Genovaitės Šimaitienės vestuvinis kostiumas Tremties ir rezistencijos muziejuje. Muziejaus archyvo nuotrauka

Grįždamos į Lietuvą, moterys buvo labai atsargios, labai bijojo, kad kas iš jų nepavogtų to lagamino, didžiulė baimė kaustė ir kad kas nepatikrintų kas yra lagamine, juk jos neturėjo jokių leidimų, jokių įgaliojimų. Tais laikais apie laisvą Lietuvą dar niekas negalvojo. Lengviau buvo tiems, kas galėjo parvežti palaikus į Lietuvą 1989 metais (tada buvo duotas leidimas). I.Stirbienė parvežtus mamos palaikus palaidojo Tauragėje. Vėliau ji keletą metų gyveno Vilniuje. Mirė 2018 m. gruodžio 19 dieną. Palaidota Vilniuje. Nepaisant atstumo, draugės ryšį, draugystę palaikė telefonu. Ilgais pašnekesiais prisimindavo savo išgyventus džiaugsmus ir vargus. Pasak Genovaitės, jai draugės labai trūksta. Trūksta kaip ir kiekvieno Anapilin išėjusio artimo, brangaus žmogaus.

Genovaitė į Sibirą (į Irkutsko sritį, Zimos rajoną, Centralnyj Chazan) buvo išremta su tėvais 1948 metų gegužės 22 d. Tremtyje išbuvo 10 metų, ten ji ir ištekėjo. G.Šimaitienę daugelis tauragiškių pažįsta kaip menininkę. Tarp jos darbų – daugybė paveikslų, atvirukų, aplikacijomis išdabintų margučių, servetėlių… Ji 30 metų dalyvavo Tauragės kultūros centro choro „Tremtinys“ veikloje. Nors moteris neseniai atšventė gražią 85-erių metų sukaktį, nors, kaip ji sako, kojos jau nelabai klauso, bet ji vis dar šmaikšti, bendraujanti ir įdomi. Ir tokių, kaip ji, buvusių tremtinių, nepalaužtų, stiprios valios, yra dar ne vienas. Jie mums šiandien – tikras pavyzdys, kaip negalim pasiduoti, nusivilti, palūžti, kaip atlaikę visus išbandymus… privalome toliau gyventi Gyvenimą, mylėti ir vertinti savo kraštą.

Projektas „Tauro ragas. Nuo Tauroggeno iki Tauragės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 9000 Eur.