Vaiko „ožiukai“ – išbandymas tėvams

„Prašau, nupirk man ką nors. Nupirk! Mama-a-a-a, nupi-i-irk!“ – turbūt ne sykį girdėta pyplio rauda parduotuvėje. Ant žemės krentantis ir besispardantis mažylis, nebegirdintis raminančių raudonuojančios mamos žodžių – irgi, ko gero, ne kartą matytas vaizdelis. Kiekviena mama tikriausiai galėtų papasakoti ne vieną širdį draskančią istoriją, kaip yra tekę kariauti su vaiko „ožiukais“. Tai neretai primena kovą su vėjo malūnais, kitaip tariant – beveik jokio rezultato: „ožiai“ lieka gyvi sveiki, o jūsų nervų sistema reikalauja papildomų resursų.
Smerkti tėvus – lengviausia Tikriausiai visos mamos žino, kaip atrodo vaiko kaprizai. Tačiau kaip kovoti su išdygusiais ragiukais, tikslaus atsakymo lyg ir neturime.Prekybos centruose dėl nenupirkto saldumyno ar žaislo ant žemės besivoliojančio vaiko klyksmas ne tiek stebina, kiek verčia abejoti jo tėvų gebėjimu auklėti atžalą. Į kitą vaiką sviestas kibirėlis smėlio dėžėje tarsi iliustruoja tėvų tarpusavio santykius ar grubų elgesį su vaiku. Prie pietų stalo išspjautas maistas ir kaprizai tikrai reiškia tėvų nuolaidžiavimą atžalai arba tingėjimą nubrėžti tam tikras ribas. Šiuose teiginiuose dažnas galime atpažinti savo mintis, bet pažiūrėkime, ar jose yra bent lašelis tiesos. Pasirodo, lengva kritikuoti kitus tėvus, kai namuose neturi savo mylimo ožiuko, kuris yra pats nuostabiausias vaikas, tik kartais jam išdygsta ragiukai. Ir būtinai pačiu netinkamiausiu laiku – apsiperkant parduotuvėje, užsukus svečiams ar lankantis pas gydytoją… Verkia, kol apalpsta Jolanta – jauna mama, auginanti dvejų metukų Jorį. Neseniai jos mažytis ėmė vis dažniau rodyti tokius „ožius“, kad ji nebežino, ką daryti. Net kreipėsi patarimo pas gydytoją. Pastaroji kraipė galvą ir sakė nežinanti, nė ką patarti.– Jis nuolat pyksta ir viskam priešinasi. Nebesusitvarkome su sūnumi. Jis ožiuojasi be jokios priežasties: tai jis nesirengs, tai nevalgys. Skriaudžia vaikus, šuniuką, net suaugusiam gali įspirti ar įgnybti. O jei nors subari, taip ima isterikuoti, „ožiai“ įsivažiuoja tiek, kad ima rėkti ant viso namo, spardytis. Beverkdamas net apalpsta. Dėl tų alpimų buvome labai išsigandę, vežėme pas gydytojus į Kauną, Vilnių, bet jokios ligos nerado. Gydytoja pataria kalbėti su juo, aiškinti, bet jis net negirdi… Su nerimu laukiu kito karto, nes nežinau, kaip tvarkytis su savo vaiku, – skundžiasi Jolanta. Kaip išvaryti „ožiukus“ Psichologė Ina Kalvanienė teigia, kad natūraliame vaiko raidos kelyje yra tam tikrų „krizių“, kada vaikui net privaloma „isterikuoti“, normalu, kad 2–3 metų vaikas prieštarauja, kovoja su autoritetais, nes tai yra labai svarbi asmenybės augimo dalis. – Iš esmės isterija yra stipri vaiko emocija: tai gali būti pyktis, liūdesys, bejėgiškumas, nuovargis ir pan. Su atsiradusiomis intensyviomis emocijomis vaikas nepajėgus susidoroti, jų išsigąsta, o konstruktyvių emocijų raiškos būdų taip pat dar nežino, vaikas rėkia „iki mėlynumo“, gali pradėti vemti ir pan. Jeigu kažkas tokio vyksta – tai yra ženklas tėvams, kad vaikui reikia pagalbos. Stiprūs jausmai neturėtų būti nuneigiami, ignoruojami ar už juos baudžiama, – įsitikinusi psichologė. – Visada siūlau pradėti nuo stebuklingai veikiančio metodo – „veidrodinio klausymo“. Tipiškas dialogas tarp vaiko ir suaugusiojo. Vaikas „Aš nenoriu į darželį!“ Tėvai dažniausiai eina į kovą arba nuneigia vaiko jausmus. „Kaip tu gali nenorėti, juk ten taip smagu!“, „Baik pykti!“. Naudojant veidrodinį klausimą reikia perfrazuoti vaiko žodžius ir būtinai įvardinti jausmą. „Tu nenori eiti į darželį. Tu pyksti“. Tai nereiškia, kad nevesime vaiko į darželį. Tačiau vaikas jausis suprastas. O tai iškart padeda. Reikia būti kantriam, kartais reikia kartoti gan ilgai „Tu pyksti“, „Tu labai pyksti“, „Aš su tavimi“. Beje, ilgainiui tai taps vaiko vidiniu balsu, jis gebės atpažinti savo emocijas, elgtis su jomis tinkamai.Pasak jos, įvardijus jausmus, galima pasiūlyti kitą veiklą. Derėtų prisiminti, kad visi nuslopinti jausmai niekur nedingsta, jie kaupiasi, didėja, o ilgainiui gali pasireikšti ir fiziniais simptomais. Dažnai suaugę nei sau, nei vaikams neleidžia jausti „blogųjų“ jausmų. Tačiau visi jausmai yra natūralūs, visus reikia priimti ir išreikšti.Būna ir „netikroji isterija“ – kada vaikas tam tikru netinkamu elgesiu reikalauja dėmesio. Tada reikia naudoti kitokią „taktiką“: ignoruoti tokį elgesį, o kai vaikas elgsis tinkamai, jį girti ir akcentuoti tinkamą vaiko elgesį. Kartais tėvai pastebi vaiką, tik kai jis elgiasi netinkamai. Teigiamas ar neigiamas dėmesys vaikui nėra svarbu. Tam tikri erzinantys, netinkami veiksmai būna būdas atkreipti mylimų žmonių dėmesį. Isterijų padeda išvengti ir pastovumas bei nuoseklumas, tam reikalingos taisyklės namuose.– „Ožiukų“ išvarymas fizinėmis bausmėmis visada kenkia vaikų savigarbai, slopina jų entuziazmą ir skatina juos maištauti, neklausyti, kerštauti, išlieti pyktį ant silpnesnių. Atsakinga, pozityvi tėvystė reikalauja daug pastangų, kantrybės ir pasiaukojimo. Tėvystė nėra įgimtas gebėjimas: mes negimstame kaip tobuli ir viską žinantys tėvai. Mokomės iš savo klaidų ir sėkmių, kitų tėvų patirties, ieškome specialistų pagalbos ir rekomendacijų, – teigia I.Kalvanienė.