Birutė Sagatauskienė: „Tautinis šokis Tauragėje mirė“

Choreografė Birutė Sagatauskienė, daugelį metų Tauragėje puoselėjanti tautinį šokį, sako, kad jis vis greičiau grimzta į užmarštį. Dviejų ansamblių šokėjams vadovaujanti B.Sagatauskienė „Tauragės kurjeriui” atskleidė liūdną realybę – kadaise aktyviai gyvavęs tautinis šokis, jos teigimu, Tauragėje mirė.
Vietoj tautiškumo – rytietiškas viliotinis Pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo „Vėjava” ir Tauragės dainų ir šokių ansamblio choreografė Birutė Sagatauskienė įsitikinusi, kad tautinį šokį dar galima išgelbėti, tačiau pastangų tam reikia milžiniškų. Su ašaromis akyse moteris pasakojo, ką jautė, kai į jos ilgas dienas ruoštą tautinių šokių festivalį Tauragės kultūros rūmuose tesusirinko kelios eilės žiūrovų. – Man neramu širdy, kad tautinį šokį išstums pilvo šokis, – sako choreografė. B.Sagatauskienės teigimu, nerimas į širdį atsėlino, kai pasigrožėti tautiniu šokiu tesusirinko saujelė tauragiškių, o kitą dieną į pilvo šokėjų pasirodymą sugužėjo pilnutėlė Kultūros rūmų salė. Choreografė teigia nesuprantanti, kodėl visuomenė, ignoruodama savo šaknis, liaupsina svetimas vertybes. – Kas yra pilvo šokis? Tai viliotinis, šokis, skirtas sugundyti vyrui. Tai barų šokis. Nieko nuostabaus, kai jį šoka moterys, bet kai to mokomos mažos mergaitės, kyla visokių minčių, – B.Sagatauskienė sako, kad užpakaliukus rytietiškai ant scenos kraipančios mažos mergaitės – ne pats maloniausias vaizdelis. Choreografė prisimena birželį surengtas Tauragės dienas, kai centrinėje miesto aikštėje kaip vienas reprezentacinių pasirodymų greta chorų, ansamblių dainų tauragiškius linksmino ir mažosios pilvo šokėjos. Blizgučiai ir lengva šlovė, pasak jos, išstūmė sunkiai puoselėtą tautinio šokio tradiciją. Kostiumai seniTauragėje šiuo metu veikia du reprezentaciniai tautinio šokio kolektyvai – „Vėjava” ir „Jūros” ansamblio. Pirmasis, visuomeniniais pagrindais suburtas pačios B.Sagatauskienės, šiandien išaugo į stiprų kolektyvą, galintį atstovauti Tauragei ne tik respublikinėse dainų šventėse, bet ir užsienyje. – Kurdamiesi neturėjome nieko, nei kostiumų, nei šokių batelių. Siuvomės patys, – sunkias pirmąsias kolektyvo dienas prisimena choreografė. Šiandien „Vėjava” jau matuojasi naujus kostiumus. Jie – Lietuvos kultūros centro ir savivaldybės dovana. „Jūros” šokėjams tokia prabanga kol kas – tik svajonė. B.Sagatauskienė nerimauja, kad prasidėjus ekonominei krizei ankstesnieji Lietuvos kultūros centro planai per dvejus metus naujais tautiniais kostiumais aprengti dar vieną savivaldybės kolektyvą, subliūkš. – „Jūros” kostiumai visi seni. Lopyti, adyti, siūti, persiūti, išblukę, – kolektyvo persirengimo kambarėlyje rodydama jau beveik antikvarine tapusią šokėjų aprangą sako B.Sagatauskienė. Šio nediduko kambarėlio Kultūros rūmuose duris choreografė atrakino nedrąsiai. Ypač ragino nežiūrėti į dėžėse sukrautus šokių batus. Jie, pasak choreografės, išgyveno ne vieną dešimtmetį. – Kartais, kad galėtų sau prisitaikyti, šokėjai iš kelių porų bando pasisiūti vieną, – kolektyvo išmonė, pasak B.Sagatauskienės, verčia liūdnai juokauti. Numintais kulniukais, apiplyšusių, praradusių spalvą šokėjų batų „Jūra” išmesti negali. Avėdami juos šokėjai vis dar šoka. Ir ne tik Tauragėje. – Šie batai atlaikė ne vieną kelionę. Šokome juos avėdami ir Italijoje. Taip, matyt, reprezentuojame Tauragę, – liūdnai juokauja choreografė. Kai kurie ansamblio kostiumai visai atgyvenę, skirti, B.Sagatauskienės teigimu, „nurašymui”. Pageltęs, skylėtas, daugybę kartų skalbtas linas, kelnės ir sijonai vis dar „eina” į sceną. Choreografė skaičiuoja, kad naujas šokėjo kostiumas kainuoja 1400 litų. Privilioti sunkuŠiuo metu „Jūros” ansamblyje šoka 10 vaikinų ir 11 merginų. B.Sagatauskienė džiaugiasi, kad jaunimą šiaip ne taip prisišnekino ateiti į „Jūrą”. – Bet jie išvažiuos. Nežinau, kas tada liks iš šokių ansamblio, – sako ji. Beveik visi šokėjai – kultūros darbuotojų pažįstami, giminaičiai. Prikalbinti į kolektyvą ateiti visai su „Jūra” nesusijusius jaunuolius, ypač moksleivius, sudėtinga. B.Sagatauskienė turi vilties, kad tautinį šokį rajone dar galima atgaivinti. Pati geriausia šokėjų kalvė – mokyklos. Choreografė vardija „Aušros”, Lauksargių, Gaurės, Pagramančio pagrindinių mokyklų šokėjėlių kolektyvus ir jų vadoves ir tikisi, kad vaikų pastangos neliks be atgarsio. B.Sagatauskienė įsitikinusi, kad šokti tautiniuose kolektyvuose vaikus galima būtų privilioti jų pastangas vainikuojant dovanomis – pavyzdžiui, kelionėmis, ekskursijomis. Tik kaip visada tam neturime lėšų. – Rajone nemažai profesionalių choreografų, tačiau jie nenori dirbti mokyklose, – sako choreografė. B.Sagatauskienė siūlo atgaivinti pamirštą tradiciją – pradinėse klasėse vieną iš trijų kūno kultūros pamokų skirti choreografijai. Ji teigia bandžiusi apie tai kalbėti su rajono Švietimo skyriumi – jo specialistai esą ne prieš šią idėją, tačiau teigia, kad iniciatyvą turėtų rodyti patys choreografai.