Koplytstulpiai – saugomi, statomi ir plėšiami

Koplytstulpius, priklausančius smulkiajai lietuvių liaudies architektūrai, prižiūrimus ar nykstančius, važiuodami dar ir dabar išvystame pakelėse, prie gyvenviečių ir aikščių, nors ši senolių tradicija vis labiau grimzta užmarštin. Smulkiaisiais paveldo objektais besirūpinantis paveldo specialistas Algirdas Remeikis sako, kad koplytstulpiai rinkoje tebeturi paklausą, todėl it medus širšes vilioja plėšikus.  

Sakalinės kaime, prie pat senojo kelio Tauragė–Jurbarkas, savo žemėje sutuoktiniai Ilona ir Bronislovas Ambrozai visai neseniai pastatė koplytstulpį. Jiems tai senųjų tradicijų puoselėjimas ir jų tęstinumas, parinko tokią vietą, kad religijos simbolį matytų ne tik jie, bet ir prašalaičiai. Ilona atviravo kilusi iš tikrosios Žemaitijos – Mažeikių rajono, ten važiuodama ir dabar pakelėse mato daug koplytstulpių. Jai ir jos vyrui senolių tradiciniai statiniai artimi širdžiai, todėl subrandinę idėją ją įgyvendino – meistrui išsamiai nurodė, kokį koplytstulpį padirbti.

– Augdama tėviškėje visada mačiau koplytstulpius. Man ir tikėjimas svarbu – taip buvau auginta. Ypač svarbios tradicijos, daina ir tautinis rūbas. Visa lietuvybė ir su tuo susijusios tradicijos man svarbios, noriu jaunesnei kartai jas perduoti, – pasakojo Ilona, Norkaičių kaime dirbanti bibliotekininke. – Mūsų tautos tradicijos vis labiau pamirštamos, todėl su vyru nusprendėme koplytstulpį statyti arčiau kelio, kad jį matytume ne tik mes. Jis dar ne visai baigtas – viršuje bus kryžiukas, o gal saulutė. Altorėlyje stovi Marijos statulėlė, pašventinta Šiluvoje.

Ilona Ambrozienė pasakojo, kad jos močiutė praeidama pro koplytstulpį ar kryžių visada persižegnodavo (pasveikindavo), kartais poterius sukalbėdavo. Jos nuomone, dabar kiekvienas gali elgtis kaip nori, o mažiau religingas jaunimas koplytstulpį matydamas bent žinos, kad tai gerbtina senolių tradicija. Sutuoktiniai Ambrozai, Sakalinės kaime gyvenantys 25-erius metus, nori, kad Žemaitijoje senolių tradicija išliktų, kad koplytstulpių būtų ne tik senų, bet ir atsirastų naujų.

Reginos Genienės nuotrauka

Savo valdoje koplytstulpį Bronislovas Ambrozas, dirbantis Šilinės girininkijoje girininku ir mėgstantis fotografuoti, pastatė savo rankomis – pagrindą įbetonavo, aplink jį įspaudė dailius akmenėlius. Techniniai dalykai – tai jo rūpestis. Taip sutapo, kad tuo pačiu metu Ilona sulaukė seniai išsvajoto tautinio kostiumo – šeštadienį juos apsivilkusi išvyko koncertuoti į Šiaulius.

– Tautiniam kostiumui audinius audėjos išaudė Klaipėdoje, o pasiuvo Šilalėje. Taupiau tautiniam kostiumui ne vienerius metus, jis kainavo apie 500 Eur. Vilniuje siūdintis būtų brangiau. Tai buvo mano svajonė, labai norėjau, ne vienerius metus apie tai mąsčiau, – atviravo tradicijų puoselėtoja. – Tautiniu kostiumu pasipuošiu per valstybines šventes, dažnai jo prireiks, nes dainuoju Norkaičių folkloro kolektyve „Saulėkalnis“ ir Tauragės tremtinių chore. O dainuoju nuo vaikystės – kiek save atsimenu, tiek dainuoju. Epizodiškai esu šokusi, bet dabar šiam pomėgiui laiko nelieka.

Ilonai Ambrozienei tautinis kostiumas – Lietuvos tapatybės išsaugojimo simbolis. Asmeninio albumo nuotrauka

Pasak Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiojo specialisto Algirdo Remeikio, dabar pastatyti koplytstulpiai laikui bėgant gal ir turės išliekamąją vertę. Juos ir kryžius žmonės stato įvairius, ne tik medinius, bet ir metalinius – tai kiekvieno suvokimo reikalas. Specialistas pasakojo, kad daug senųjų koplytstulpių buvo išvogta1980-aisiais, vėlesnioji jų grobstymo banga kilo 1990-aisiais. Labiausiai nukentėjo įrengti prie kelių, nes buvo lengva prie jų prieiti. Skulptūrėles vagia todėl, kad iki šiol rinkoje jos turi nemenką paklausą.

– Iš senųjų, sąrašinių, labai mažai išliko koplytstulpių, kurie būtų su skulptūromis: arba koplytstulpiai tušti, arba juose pakeistos skulptūrėlės. Nemažai yra sunykusių. Tauragės kraštas ganėtinai turtingas koplytstulpių, koplytėlių ir stogastulpių, turtingesnis už Šilalės rajoną. Iki šiol vagia skulptūrėles, pernai Šilalės rajone iš kiemo išvogė, trūksta žmonėms moralės, – kalbėjo A.Remeikis.