Pamąstymai apie kultūrą Tauragėje

„Kultūros pavasaris“ baigėsi, bet vis dar raibuliuoja B.Baltrušaitytės bibliotekos darbuotojų inicijuotos diskusijos „Kultūros prioritetas visuomenės gyvenime“ sujudinti vandenys. Jos metu išryškėjo, kad karalius kartais būna nuogas, o susikaupusių kultūros drumzlių, nuoskaudų ir skaudulių tikrai nestinga.
Diskusijoje dalyvavo Moksleivių kūrybos centro (MKC) vadovė Jolanta Kazlauskienė, rajono tarybos nariai Darius Bredelis ir Juozapas Bauža, bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Danutė Tauginaitė ir Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Meilė Parnarauskienė, Kultūros centro vyr. metodininkė-organizatorė Iridija Mockienė ir Liaudies teatro režisierė Algima Juščiuvienė, Kultūros paveldo tarnybos vadovas Edmundas Mažrimas, Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Danutė Naujokienė, Tauragės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kovšovas, Turizmo ir informacijos centro vadovė Virginija Jankevičienė, asociacijos „Mažoji scena“ įkūrėja Genovaitė Urmonaitė, diskusiją moderavo bibliotekos direktorius Sigitas Kancevyčius.Ne paslaptis, kad kūrybiškas darbas nėra paprastas ir lengvas. Jokiose sąmatose neįskaičiuota, kiek laiko, atsiribojimo ir atsidavimo kainuoja naujos idėjos. Dažnas linkęs sąmoningai ar nesąmoningai pamiršti, kad už kultūros padėtį atsakingi ne vien kultūros darbuotojai, kad kultūra visų pirma prasideda nuo visuomenės, nuo tą kultūrą formuojančių (kartais, deja, ir deformuojančių) politikų.Vienadieniai akvariuminiai šou, pigūs meksikietiški serialai – visa tai, kas užmuša norą ieškoti, pažinti, atrasti, kritiškai vertinti – sėkmingai prisideda prie visuomenės nubukinimo. Primityviausia „kultūros apraiška“ – distancinio TV pultelio spragtelėjimas. Nereikia kurti nieko naujo. Tokią nekritišką masę lengva valdyti. Tokiu paprastu būdu menkinamos tikrų kūrėjų pastangos ir ugdoma emigrantų bejėgiškumo logika. Štai taip mūsų Lietuvoje, o kokie kultūros prioritetų vėjai pučia Tauragėje?Kultūrinio gylio beieškantĮ šį klausimą stengėsi atsakyti MKC direktorė J.Kazlauskienė. Ji prisipažįsta, kad Tauragės kultūros politikos klausimu turi prieštaringą nuomonę, kuri, deja, gali visai nesutapti su pastaruoju metu ypač dideliu dabartinės Tauragės kultūros situacijos liaupsinimu ir garbinimu.– Aš asmeniškai pastaruoju laikotarpiu Tauragės kultūriniame gyvenime įžvelgiu labai daug gūdžia praeitimi kvepiančios pompastikos, dirbtinumo, o kartais net labai pigios, banalios tuštumos. Deja, to tikrojo „kultūrinio gylio“, kurio reikalauja ši visuomenės gyvenimo sritis, manau, dar mažoka. Kartais susidaro vaizdas, kad daug kas daroma tik dėl eilinio statistinio pliuso ir pigaus, trumpalaikio pasigarsinimo ir tariamo pripažinimo. Liūdna, bet yra ir tokių požymių, kad vardan rezultato kartais nevengiama paminti net ir elementarios kultūrinės ir profesinės etikos. Deja, apie tai dažnai bijoma viešai ir garsiai kalbėti. Ta baimė, beje, natūralus dalykas: savo kailiu dažnokai patiriu, kaip kartais ,,atsirūgsta“ atvirai išsakyta kitokia nuomonė ar kritika, – atvirauja ši kūrybinga moteris.J.Kazlauskienės manymu, kultūra Tauragėje pernelyg politizuota, savotiškai ,,buldozerinė“, agresyvi sritis, skirta pravalyti ir kažkam ištiesinti kelią, supilti paaukštinimą ir viešai užkelti ant garbės pjedestalo.– Dažnai ne tik nujaučiame, bet ir mintinai žinome, kokia bus, kaip tradiciškai atrodys kiekvieno kultūrinio renginio kulminacija ir pagrindinė „vinis“, – ironizavo J.Kazlauskienė.Karalius nuogas?MKC vadovės nuomone, yra Tauragės kultūroje ir stebinančių, bet labai prieštaringų dalykų. Niekam ne paslaptis ir daug kur Lietuvoje viešai pripažįstama, kad nė vienas rajonas šiuo ekonomiškai sunkiu laikotarpiu neturi tokio gero palaikymo ir finansavimo, kokį šiuo metu turi Tauragės kultūros sistema. Bet patys kultūrininkai to, deja, kažkodėl neįvertina ir net nesijaučia  patenkinti. Pasak jos, pinigai nevaidina vaidmens – jie rašo scenarijų.J.Kazlauskienė pateikė akivaizdžius argumentus: Tauragės naujojo kultūros strateginio plano bendrosios ir etninės kultūros stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizėje rašoma, kad ,,nepakankamas finansavimas neužtikrina maksimaliai kokybiškos kultūrinės veiklos“, skundžiamasi instrumentų, koncertinės aprangos ir įrangos stoka, vertinimo ir skatinimo sistema. Ir nė vieno gero žodžio, kad požiūris į juos ir finansavimo reikalai, lyginant su netolimos praeities laikotarpiu, tikrai ryškiai pasikeitę į gerąją pusę!– Drąsiai sakau: meras ir visi rajono tarybos nariai, šių metų kovo mėnesį tvirtindami tokį dokumentą, turėjo teisę įsižeisti ir nesutikti su tokiu įvertinimu. Bet veikiausiai prieš tvirtinimą tokie dokumentai nė neperskaitomi, nes priešingu atveju kažkam kiltų ir dar rimtesnių klausimų, – įrodinėjo J.Kazlauskienė.Ją stebina, kad savo strateginiame plane kultūros darbuotojai kaip grėsmę įvardija „konkurentų stiprėjimą“.– Labai norėtųsi plačiau išgirsti, kas laikomi tais konkurentais ir kaip kultūros darbuotojai suvokia ir kaip paaiškintų, kas apkritai yra „kultūros konkurentai“ arba „konkurentai kultūroje? Gal kultūrine prasme aktyvėjančios rajono bendruomenės? Privačios įstaigos ir iniciatyvos? O gal dar kažkas? Šioje analizėje grėsme laikomas ir faktas, jog „kultūriniai procesai pateikiami visuomenei iškreiptai, politizuotai arba vienpusiškai“, – J.Kazlauskienė metė akmenuką ir į žurnalistų daržą. – O gal – kokia kultūra, toks ir pateikimas? „Yra politika, o ne kultūra“Asociacijos „Mažoji scena“ įkūrėja G.Urmonaitė laikėsi nuomonės, kad Tauragėje yra politika, o ne kultūra: vieniems pinigai skiriami, kitiems – ne. Ji retoriškai klausė – kas gi nustato renginių vertę? Įvertinama po kūrėjo mirties? Režisierė siūlė nelaukti, kol vertę nustatys laikas.– Diskusijos metu jaučiausi stipri, nes esu savarankiška, žinau savo vertę. Kita vertus, man, kaip savarankiškai dirbančiai kultūros srityje, niekas niekada nepasiūlė dalyvauti jokiame bendrame renginyje, įskaitant ir Kultūros darbuotojų dieną. Šis faktas mane įtikino – jei nesi etatinis darbuotojas, esi niekam nereikalingas. Nors su „Mažąja scena“ ne kartą atstovavome Tauragei, iš biudžeto negauname nė cento. Meras žadėjo spręsti finansavimo klausimą, atsiranda vis nauji etatai, tačiau jie skirti ne man. Turiu 25 metų įdirbį liaudies teatre, esu įvertinta ne tik Tauragės publikos, tačiau mano teatro kolektyvas, vienijantis 30 žmonių, vis dar neturi kur repetuoti… Rajono politikai negerbia ne tik manęs, bet ir žiūrovo, – sakė žinoma režisierė. – Per 7 metus surengiau 8 premjeras, 5 poetines-muzikines kompozicijas. Vien šį sezoną, nuo rugsėjo mėnesio, suvaidinome 28 spektaklius, o septynis „Kapinių klubo“ spektaklius matė per tūkstantį žiūrovų! Tačiau ką turiu atsakyti į kitų rajonų kultūros darbuotojų klausimus apie tai, kaip meras žiūri į nevyriausybinių organizacijų (NVO) veiklą, jei meras nėra buvęs nė vienoje mano premjeroje? Nėra ne tik platesnio matymo, bet ir elementarios pagarbos dirbančiam ir kuriančiam žmogui. Neabejoju, jeigu būtų skiriama nominacija geriausiai dirbančiai NVO, – ji atitektų „Mažajai scenai“, – sakė jos įkūrėja.Pasak G.Urmonaitės, pareigos neturi užgožti kūrybos laisvės. Kūrėjas turi turėti ambicijų, jis negali gyventi baimėje.– Pasigendu kultūros darbuotojų asmenybių – jie yra tik tarnautojai, – sakė režisierė.Kultūros politika – požiūris ir valdymasTauragės kultūros centro vyr. metodininkė-organizatorė Iridija Mockienė kėlė klausimą, kas yra kultūros politika kaip sąvoka. Jos nuomone, tai yra požiūris ir valdymas, tačiau mūsų Savivaldybė aiškios kultūros politikos neturi. Pagrindinė kultūra turi būti mokymas: pirmiausia reikia ugdyti  politikus, kad jie pajustų, kas yra tikroji kultūra.I.Mockienė pasidžiaugė, kad bibliotekos internetiniame puslapyje galime labai daug sužinoti ir apie iškilius, žymius kraštiečius. Savivaldybės garbės reikalas būtų skleisti šią informaciją, o Kultūros ir sporto skyrius turi būti tarsi lieptas, jungiantis visas institucijas, kurių funkcijos yra kultūros kūrimas. Reikia gairių, prioritetų, tuomet ir renginių koordinavimas nebus sudėtingas, jie nesidubliuos. Kita vertus, tas dubliavimasis pats savaime nėra blogas reiškinys – renginių dalyviai ir žiūrovai turi progą juos įvertinti ir atsirinkti.Negalima iš kultūros padaryti verslo – tai jau bus nebe kultūra. Kultūra – tai kūrybinis darbas, įskaitant ir darbą, nesutalpinamą į etatų rėmus. Reikia vieningo Savivaldybės, kuri ir turi apsvarstyti kultūros prioritetus, požiūrio.Savivaldybės sukurta, valdoma ir finansuojama kultūros įstaigų sistema suteikia galimybę bet kuriame rajono krašte gyvenantiems žmonėms realizuoti savo talentus, bendrauti, kurti. Nesant tokios sistemos iš dalies rajono pakraščių gyventojų būtų atimta galimybė naudotis kultūros paslaugomis. I.Mockienė pasidžiaugė, kad gausėja saviveiklininkų, kad Kultūros centras gali pasiūlyti kokybiškesnes paslaugas, nes ateina nauji, išsilavinę specialistai. Kultūros centrui suteiktas geriausio kultūros centro Lietuvoje vardas.– Jei kultūra nebūtų prioritetu visuomenėje, tai į Kultūros centro saviveiklininkų gretas neįsilietų tiek daug saviveiklininkų, – įrodinėjo I.Mockienė.V.Kovšovas pritarė, kad kultūrą reikia koordinuoti, tačiau akcentavo, kad svarbiau – informuoti, atsakyti į klausimą – ką veikia biudžetininkai, pagrįsti jų būtinumą. Jo nuomone, kultūrai nereikia tik įteikti atlikėjams gėlių ar paspausti ranką, kultūrai reikia dalyvavimo. V.Kovšovas mano, jog mieste ypač stinga mažosios architektūros.ReziumeI.Mockienė neabejojo, kad tokia diskusija labai reikalinga, tik šįkart buvo per daug leistasi į detales. Reikia kalbėti apie bendrą požiūrį į kultūrą ir bendradarbiavimo priemones.– Toje diskusijoje šįkart nemačiau bendro vardiklio. Visos kultūrinės institucijos turi savo funkcijas, nemanau, kad jos kirstųsi. Mes siekiame bendro tikslo – ugdyti tauragiškį nuo mažo iki pagyvenusio, kad jis turėtų saviraiškos galimybę, turiningą laisvalaikį, galimybę naudotis kultūros produktais. Kultūros centras gali pasiūlyti vienokių renginių, biblioteka ar MKC, ugdantis jaunuosius talentus, – kitokius, – kalbėjo ji. – Visos kultūros institucijos į bendrą tikslą eina bendradarbiaudamos ir papildydamos viena kitą – nė vienas Kultūros centras, kaip ir nė viena biblioteka, nesukurs visos rajono kultūros.E.Mažrimas irgi akcentavo, kad visi, be asmeninių ambicijų, turi kartu statyti kultūros namą. J.Kazlauskienė pritarė, kad akivaizdu viena – apie kultūrą reikia kalbėti ir diskutuoti plačiau ir dažniau, atviriau ir nuoširdžiau. Jai apmaudu, kad svarbiausia – pasirodyti ir sublizgėti, o ne ugdyti potencialius kultūros dalyvius. Skaudulių kultūroje prisikaupę daug, o įvykusių renginių statistika ir išorinis blizgesys, jos nuomone – tai dar nėra tikroji visuomenės kultūra.