Pristatyta trečioji istorinė Alfonso Eidinto knyga

Antradienį Tauragės viešojoje bibliotekoje pristatytas rašytojo, Lietuvos ambasadoriaus Norvegijos Karalystėje Alfonso Eidinto istorinis romanas „Aukštai šaltos žvaigždės“. Tai „Ieškok Maskvos sfinkso“ ir „Erelio sparnų dvelksmo“ tęsinys. „Maskvos sfinkse“ autorius atskleidė Lietuvos nepriklausomybės praradimo 1940 metais peripetijas, antrajame romane siekė parodyti Lietuvos patriotų iliuzijų, sietų su Vokietijos ir SSRS karu, žlugimą. „Aukštai šaltos žvaigždės“ užbaigia šią istorinę trilogiją. Romano leidybą rėmė Kultūros ministerija.
Lietuvos istorikas, diplomatas, rašytojas, habilituotas mokslų daktaras iki šios trilogijos parašė darbų apie Vasario 16-osios aktą, Molotovo-Ribentropo paktą, parengė dokumentų ir straipsnių rinkinį „Lietuvos žydų žudynių byla“. Knygos pristatyme dalyvavo autorius ir leidyklos „Versus Aureus“ redaktorė Margarita Dautartienė. Svečius atlydėjo ir pristatė buvęs Alfonso Eidinto klasės draugas, Tauragės apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamento Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėjas Eugenijus Šaltis. Kadangi knygos autorius yra dirbęs ambasadoriumi JAV, Kanadoje, Izraelyje, Kipre, Etiopijoje, Užsienio reikalų ministerijoje Meksikoje, turėjo unikalią progą rinkti medžiagą apie Lietuvą. Sukaupęs įspūdingą žinių apie savo šalį bagažą, A.Eidintas norėjo, kad įdomius faktus sužinotų Lietuvos žmonės. Taip, pasak jo, gimė mintis išleisti istorinę trilogiją. Trilogijoje, pasak autoriaus, nėra dėstomi tik istoriniai faktai – joje daug neiškraipytos, gal net šokiruojančios tiesioginės kalbos, atspindinčios to laikmečio nūdieną. Pristatydamas knygą autorius sakė:– Turbūt neįmanoma ramiai rašyti istorinio romano ir neiškelti sau metamorfozinio klausimo: kas yra istorija? Tikėkimės, kad istorija nėra vien būtasis, išnykęs pasaulis, iš kurio amžinasis keltininkas atplukdo mums vieną kitą vaizdinį, vieną kitą faktą, pamirštą garsą, kvapą ir spalvą. Aš nesistengiau meniškai pateikti kūrinio, aš norėjau tik nupiešti to laikmečio, apie kurį rašiau, panoraminį vaizdą. Istoriniai faktai knygoje – tikri. Romane žmonių aš nekūriau – jie tikri ir jų kalba tikra, kartais gal per daug tiesmukiška, bet tikra, – tikino knygos autorius.