Senkančios teatrų festivalio versmės

Šeštadienį Tauragėje vyko jau šešioliktas mėgėjiškų teatrų festivalis „Kvartetas”. 1992 m. šią teatro šventę sumanė režisierė Genovaitė Urmonaitė. Dėl nelaimingo atsitikimo į renginį neatvykus Rietavo mėgėjų teatrui, festivalis „Kvartetas” tapo „Tercetu”. Ar nesenka teatro festivalio versmės, pabandėme pasižvalgyti tradiciniame Tauragės liaudies teatro ir Kultūros centro renginyje.
Išmonės, fantazijos ir vadybinių sugebėjimų nestokojanti režisierė G.Urmonaitė iš šio renginio visuomet sukurdavo šventę ne tik žiūrovams, bet ir festivalio dalyviams. Dar ir šiandien skamba ausyse per jubiliejinį, dešimtąjį, festivalį pasakyti jos žodžiai: „Tie, kas alsuoja kūrybos ritmu, visados darys pasaulį skaidresnį. Linkiu visiems švelnaus Teatro Paukštės plunksnos prisilietimo”. To ir laukėme. Tačiau teatro paukštė, mums pasirodė, kiek prisnūdusi. Nei Kultūros centro prieigos, nei žiūrovų pasiilgęs vestibiulis, netgi teatrų festivalio scena apie šventę mažai ką liudijo – nebuvo nė kokios nors renginio emblemos ar logotipo. Apie kitokį, šventei, juo labiau festivaliui, skirtą šurmulį ar muziką nebuvo net kalbos. Jo atidarymas irgi priminė veikiau kokias nors laidotuvių metines negu teatro šventę. Scenoje sustoję Tauragės liaudies teatro veteranai Sigitas Kancevyčius, Elytė Loveikienė, Onutė Biknerienė, Pranas Dirginčius žibino kuklias žvakeles, neva skleidė teatro šviesą. Svečių kolektyvų vadovų scenoje nebuvo arba jiems neužteko žvakių. Bet ir tos iš scenos veteranų rankų ir širdies sklindančios šviesos niekas nepasitiko: nei valdžia, nei kiti kūrybiniai sambūriai, nei tradicijų ir gerų sumanymų tęsėjai – vaikai. Buvo parodyti trys spektakliai: „Gaila ūsų” (Tauragės liaudies teatras, režisierė Algima Juščiuvienė), „Dėdė atvažiavo” (Šakių kultūros centro Zanavykų teatras, režisierė Gražina Guzovijienė), „Ūpo žmonės” (Jurbarko kultūros centro K.Glinskio teatras, režisierė Danutė Budrytė-Samienė). Taigi, kas norėjo, tas matė.Kultūros centro salė nuo žiūrovų nelūžo. Atėjo tikrieji teatro gerbėjai ir artistų giminės. Po kiekvieno spektaklio buvo keičiamos dekoracijos, tad beveik pusvalandį žmonės turėjo arba klausytis techninio personalo skleidžiamų garsų arba valytis panages. Į tokius renginius renkasi kultūringi žmonės ir saulėgrąžų negliaudo. Nors ir iš nuobodumo įvairiai galima sukvailioti. Kokio nors informacinio leidinėlio, kuriame būtų keli žodžiai apie festivalio ištakas, dalyvių kūrybinius laimėjimus nebuvo. Viena sumani moterytė į renginį buvo atsinešusi knygą ir mielai naudojosi jos siūloma išmintimi – skaitė. Kiti žiūrovai nebuvo tokie supratingi. Tie, kurie sutiko pažįstamų, apie šį bei tą šnekučiavosi. Matyt, festivalio organizatoriai pamanė, kad adventas – dalykas šventas, ir atsisakė net foninės muzikėlės. Per pertrauką kavinėje išgerti puodelį kavos irgi nebuvo paprasta, nes ten buvo klojami stalai kažkieno iškilmingai vakarienei.