Paskutinioji Perkūno diena: ką senoliai draudė daryti rugpjūčio 10-ąją

Senovės lietuviai rugpjūčio 10-ąją laikė ypatinga – tai buvo paskutinioji iš devynių šiltojo pusmečio dienų, skirtų Perkūnui pagerbti. Mitologijos tyrinėtojų teigimu, būtent nuo šios dienos griausmingojo dievaičio galia sparčiai blėsta, o viršų perima jo amžinasis priešininkas Velinas.

Velinas pamažu gelsvina medžių lapiją ir barsto ją ant miško paklotės, o netrukus mėgina šalnomis „užrakinti“ žemę. Tokia Velino ir Perkūno kova senovės gyventojų sąmonėje ir simbolizavo besikeičiančius metų laikus – vėliau šis mitologinis suvokimas peraugo į mums pažįstamus liaudies papročius.

Vienas jų – draudimas tą dieną vežti šieną: manyta, kad taip galima paskutinį kartą suerzinti Perkūną ir sulaukti jo rūstybės. Buvo tikima ir kitu ženklu – jei rugpjūčio 10-oji praeina be lietaus, rudenį reikia laukti gaisrų gausos.

Nuotrauka iš magnific.com

Krikščionybei įsigalėjus, ši data susiliejo su šventojo Lauryno atminimu. Pasak legendos, Laurynas buvo vienas iš septynių popiežiaus Siksto II paskirtų Romos diakonų. Kai imperatorius Valerijonas pradėjo persekioti krikščionis, Laurynas prieš mirtį paskirstė visą savo turtą vargšams, o pats buvo pasmerktas žiauriai kankinystei – jį prirakino prie grotų, pakabintų virš laužo. Mirė 258 metais. Būtent dėl tokios mirties aplinkybės liaudyje įsigalėjo tikėjimas, kad šventasis saugo namus nuo gaisro. Be to, jis laikomas virėjų ir bibliotekų globėju.

Yra ir dangiškasis šios dienos ženklas – giedromis rugpjūčio naktimis danguje matomas kasmetinis meteorų srautas, kurį žmonės praminė Lauryno ašaromis.

Šv. Lauryno atlaidai kasmet švenčiami ir Tauragės rajone, Gaurėje, Šv. Mykolo Arkangelo parapijos bažnyčioje. Ši šventė dažnai tampa ir kraštiečių susibūrimo proga: po pamaldų miestelio bendruomenė renkasi bendrai šventei su koncertais ir pasilinksminimais. Šiemet kraštiečiai Gaurėje buvo susibūrę praėjusį šeštadienį.

Praėjus Lauryno dienai, pastebimai trumpėja dienos šviesa, o kartu mažėja ir skubiausių lauko darbų kaime – tarsi pati gamta duotų ženklą, kad vasara jau pasuko rudens link.