Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragės sporto padangėje neretai sužimba įvairių sporto šakų jaunosios žvaigždės, suteikdamos vilties išgarsinti Tauragės vardą valstybiniu ar net tarptautiniu mastu. Vis dėlto dauguma tolimesnę karjerą pasirenka tęsti didesniuose miestuose. Šiandienos pašnekovas Justinas Šliažas nuo mažų dienų atstovavo visų grupių Tauragės krepšinio komandoms, buvo reprezentacinės miesto komandos – Nacionalinėje krepšinio lygoje besivaržančio Tauragės krepšinio klubo dalis, o baigęs gimnaziją pasirinko trenerio karjerą ir ją suderinęs su studijomis šiuo metu dirba Tauragės krepšinio mokyklos „Žaibas“ treneriu.
– Sveikas, Justinai! Pirmiausia turbūt niekuo nestebinantis klausimas: kodėl būtent krepšinis?
– Tikriausiai kaip ir kiekvienas lietuvis visada buvau šios sporto šakos mylėtojas, nuo mažų dienų pradėjau lankyti treniruotes, o baigęs 12-tą klasę pakviestas trenerio Ovidijaus Ežerskio pradėjau treniruoti jaunuolius iš Tauragės.
– Kokią pergalę ar varžybas išskirtum kaip įsimintiniausias savo, kaip žaidėjo, karjeroje?
– Pergalių buvo ne viena, gal labiausiai įsiminė pirmasis laimėtas Tauragės nepriklausomybės taurės finalas, vienos geriausių varžybų, kokiose dalyvavau, motyvacijos laimėti netrūko, norėjosi įrodyti, kad jaunimas gali laimėti.
– Ar žaisdamas krepšinį planavai tapti treneriu, ar tai įvyko netikėtai?
– Tikrai netikėtai, visada maniau, kad krepšinis man tik hobis, treniravausi, nes man tai patiko. Treneriu tapti niekada nesvarsčiau, bet tikriausiai gyvenime dažnai įvyksta tai, ko nesitiki.
– Kodėl pasirinkai likti Tauragėje?
– Tauragėje likau, nes nenorėjau studijuodamas dieninėse studijose tėvams daug kainuoti, norėjau tapti labiau savarankiškas.
– Tavo, kaip pradedančio trenerio, nuomone, kokių infrastruktūros patobulinimų reikia Tauragei, kad jaunųjų krepšininkų treniruočių ir varžybų procesas vyktų sklandžiau ir profesionaliau?
– Mano nuomone, Tauragė juda gera linkme, bus statomas sporto kompleksas, neseniai įrengtas baseinas. Rekonstruota „Šaltinio“ progimnazijos, „Modulio“ salė, didesnė problema – salių užimtumas.
– Kaip sekasi suderinti mokslus, krepšinį, kariuomenę ir dar asmeninį gyvenimą? Ar nepritrūksta laiko?
– Laiko trūkumą jaučiu, sezono metu nėra laisvų savaitgalių, tačiau kai nori, tikrai įmanoma viską suderinti, tikrai didelis pliusas, kad darbe mane supranta ir išleidžia vykti į sesijas. Tarnavimas Krašto apsaugos savanorių pajėgose tampa lyg atsipalaidavimas nuo visko, padedi telefoną į šalį ir pasineri į kitą veiklą.
– Kokias komandas dabar treniruoji kaip vyriausiasis treneris?
– Šiuo metu 2004 m., 2011 m., 2012 m. grupes Tauragėje ir Pagėgių meno ir sporto mokykloje treniruoju dar dvi grupes.
– Koks esi treneris? Šarūno Jasikevičiaus stiliaus ar emocijas labiau laikai savyje?
– Nesu labai emocionalus, bet ir nelaikau emocijų savyje, gal sakykime, tarpinis variantas.
– Treniruoji ir mažuosius krepšininkus, nekyla sunkumų juos suvaldant?
– Su mažaisiais krepšininkais sunkumų buvo, kol išsiaiškinom bendrą tvarką, ką galima daryti, ko negalima, dabar, kai tvarka aiški, nėra labai sunku juos suvaldyti.
– Kas labiausiai tau patinka trenerio darbe?
– Kad nėra rutinos, kiekviena treniruotė, kiekvienos varžybos – kažkas naujo.
– Ar įsivaizduoji save ateityje profesionalios komandos treneriu?
– Šiuo metu dar neįsivaizduoju, reikia dar labai daug darbo ir supratimo apie krepšinį.
– Tavo nuomone, ar galima netolimoje ateityje tikėtis tauragiškių, atstovausiančių Lietuvos vyrų ar jaunimo rinktinei tarptautinėje arenoje? Jeigu ne, tai ko trūksta Tauragei, kad turėtume savo Lekavičių, kaip kaimyninė Šilalė turi?
– Mano nuomone, tikrai yra labai talentingų jaunuolių. Jei tik įdės daug darbo ir pastangų, tikrai įmanoma juos pamatyti aukšto lygio varžybose.
Kalbėjosi Rimantas Cemnalianskis
