Kiek putino dar yra pasaulyje?

Dabartinio Rusijos caro pavardę rašau mažąja raide sąmoningai, nes jo Ukrainoje sukeltas karas pareikalavo tūstančių gyvybių, todėl nenusipelno jokios pagarbos, o tik tarptautinio tribunolo. Nesu sociologas, tačiau spėčiau, kad apie penktadalį Lietuvos gyventojų tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis, kad ir tuo, kad pasaulį valdo mistinis turtuolių klanas.

Ne dėl tautinės priklausomybės, bet dėl kvailumo ir nostalgiškų nuotaikų, kad jaunystė buvo graži ir prie ruso buvo skanesnė gira. Tiesiog tiki. Nieko su tuo nepadarysi, tik nereikia apsigauti, kad penktoji kolona Lietuvoje išnyko. Nieko panašaus. Kiek Lietuvos piliečių mano, kad karas Ukrainoje kilo dėl NATO aljanso elgesio? Kiek jų tiki, kad pseudoreferendumai okupuotose Ukrainos teritorijose teisėti? Deja, bet tokių yra. Džiaugiuosi keliais dalykais – propagandiniai Rusijos televizijų kanalai apriboti ir smegenis plauti darosi vis sunkiau. Patinka, kad Lietuva nusprendė neįsileisti iš Rusijos dėl putino paskelbtos mobilizacijos bėgančių vyrų.

Gal nuskambės provokuojančiai, bet nežinau, kas yra „rusų tauta“. Jei Ukrainoje vis atrandamos masinės kapavietės su nukankintais šimtais civilių, jei prievartaujamos ukrainietės ir vagiama viskas, ką galima ant pečių išsinešti ar į bagažinę sukrauti, kaip galima kalbėti apie „rusų tautą“? Nereikia sekti pasakų, kad yra „gerieji“ ir „blogieji“ rusai. Jei prisidedi prie teroro, kad ir savo tylėjimu, joks „gulbių ežeras“ nekaltų ukrainiečių kraujo nuo rankų nenuplaus. Todėl neverta atverti sienos. Tikrai nereikia, nes iki soties prisižiūrėjome „Rusijos dienų“ sostinės Vingio parke. Kol nepradėjo degti užpakaliai, „specialioji operacija“ daugeliui „rusų“ tiko ir patiko, dabar pradėjo verkšlenti, kai suvokė, kad pateko į karą.

Rimvydas Valatka feisbuke cituoja ukrainiečių žurnalistą Serhijų Klimovskį: „Ar gali Rusijos opozicija pasinaudoti gilėjančia Rusijos krize? Vienareikšmiškai – ne. Priešingai nei XIX a. ar XX a. opozicija šita nėra revoliucinė, ji neturi nei idėjų, nei organizacinės struktūros, tokios, kurią turėjo eserai, esdekai ir anarchistai, trockininkai ir baltagvardiečiai. Eilių į Ukrainos „Laisvos Rusijos“ legioną taip pat nematyti, nors iš rusų, gyvenančių Europoje, galima būtų surinkti ne mažesnę armiją už tą, kuri kariauja Ukrainoje. Bet nei Nevzorovas, nei Chodorkovskis, nei kas nors kitas tuo net neužsiima. Rusų emigrantai ne tik nesukūrė vyriausybės emigracijoje, kurią turi baltarusiai, bet net ir poros partijų neturi. Kodėl? Todėl, kad ta rusų opozicija – surogatinė. Ji susideda iš dviejų trečdalių Kremliaus agentų, o likęs trečdalis – visi kiti rusai, įskaitant tuos Kremliaus eksagentus, kurie perbėgo į tiesos ir gėrio pusę“.

Nelabai ką čia galima pridurti. Deja, bet ir po rūmų perversmo Rusijoje niekas nepasikeis. Dėl to ir putinas karą pradėjo – jam nereikia naujų teritorijų (net Sibire nesusitvarko), jam pavydu, kad kažkas gyvena geriau. Ukraina, neturinti nei naftos, nei dujų, pastaraisiais metais ėmė sparčiai judėti į priekį, o kaip tai galima? Putinas suprato, kad yra prastas vadovas ir per jo carystės laikotarpį Rusija užstrigo, todėl iškilo grėsmė prarasti postą ir atsidurti teisme. Todėl reikia kariauti. Caras turi tikslą – sugriauti kuo daugiau Ukrainos ekonomikos, kad kaimynai negyventų geriau nei „rusų tauta“.

Tik apsiskaičiavo bunkerio gyventojas – pasaulis pasikeitė ir tikiu, nebeleis bepročiams siautėti. Kiek už beprotystę sumokės „rusų tauta“, atsakyti sunkiau.

Projektas „Ties riba“