Nesumeluoti Jūratės Bytautės paveikslai

Tauragės kultūros centre, Edmundo Mažrimo vardo salėje, žydi gėlės. Tiesa, šios gėlės ir žiedai – įspūdingo dydžio drobėse, kurias, regis, lengva ranka nutapė tauragiškė dailininkė Jūratė Bytautė. Tauragės kultūros centre eksponuojama menininkės autorinė darbų paroda „Žydėjimo ciklai“.

Tapyba kaip terapija

Su Jūrate Bytaute susitinkame pokalbio jos vadovaujamoje viešojo maitinimo įstaigoje po darbo valandų.

– Gyvenu ir žemišką gyvenimą, – nusijuokia atskubėjusi dailininkė.

Jūratės „Žydėjimo ciklų“ paroda dedikuota jos amžinybėn išėjusiam tėčiui Juozui Grikšui. Paveikslai šviesūs, ramūs, spalvingi. Ar kūriniai žymi pačios autorės vidinę būseną išgedėjus tėčio netektį, ar tai kaip tik – odė J.Grikšo gyvenimui?

– Pas meno žmones taip jau yra – visada klausais širdies. Negalvoji, ką aš čia tuo kūriniu dabar noriu konkrečiai pasakyti, koncentruojiesi ties „trečia čakra“ ir bandai įsiklausyti į kuždesius. Nutapai, atsitrauki ir pamatai – ne vien paveikslai nusitapė. Išėjai visą psichoterapijos kursą, – atvira J.Bytautė. – Jei paveikslai nesumeluoti, tikri, žiūrėdamas į juos pats dailininkas gali apsiverkti – atsidengia visokie gyvenimo sluoksniai, veriasi įvairūs pasąmonės klodai. Išėjus tėčiui, ilgėtis jo nenustojau, tiesiog ilgesys įgavo kitokią formą.

Magnolijos buvo mėgstamiausios Jūratės tėčio gėlės, jos ir paskatino „Žydėjimo ciklų“ gimimą. Asmeninio albumo nuotrauka

„Žydėjimo ciklai“ gimė, kai Jūratė vieną dieną gėles pamatė kitaip. Dailininkė sako, kad gėlių tapymas prasidėjo nuo magnolijos, kuri buvo mėgstamiausias tėčio augalas. Menininkė tapė magnolijos žiedus ir suprato, kad jos tėtis ne veltui taip žavėjosi gėlėmis.

– Tetukas labai mylėjo gėles – jomis rūpinosi, ruošdavo krūmus ir svogūnėlius saugiai peržiemoti. Kai ateidavo žydėjimo laikotarpis, prie jų fotografuodavosi. Kartais pagalvodavau: „Kaip banalu. Gėlė“. Kadangi mano tetukas man visada buvo sektinas žmogiškumo pavyzdys, tapant jo magnoliją atėjo suvokimas, kad gėlėse yra tam tikras gylis, kažkokia amžinybė, gyvenimo užtaisas ir prasmė, – savo atradimais pasidalija menininkė.

Tada, sako J.Bytautė, ji tapyboje visa paniro į gėles, pradėjo ieškoti stilistikos būdų perteikti jas ant drobės taip, kad žiedai papasakotų nuotaiką, stengėsi ieškoti spalvų, kurios apie tam tikras gėles tiksliausiai kalbėtų. O „Žydėjimo ciklų“ pavadinimą, Jūratės darbus pamačiusi, sugalvojo kolegė, bičiulė, dailininkė Areta Didžionienė. Ji ir paskatino J.Bytautę ryžtis antrai savo autorinei darbų parodai.

– „Amžinai tave mylėsiu“. Gal net toks pavadinimas mano parodai būtų tikęs, – tvirto ryšio su tėčiu neslepia dailininkė.

Paveikslų pranašystės

Paklausta, iš kur, jos manymu, atsirado jos kūrybiškumas, menininkė sako, kad kūryba ją lydėjo visada – tiek, kiek save atsimena. Mokykloje lankė dailės būrelį, o ir dailininkės mama gražiai piešdavo. Kažkelinto dukters gimtadienio proga kaip staigmeną, kol Jūratėlė miegojo, mama nupiešė ant savo dukrelės rankų gėles ir ant riešo pririšo skarelę su saldainiukais. Mažai mergaitei labai patiko tokiai gražiai nubusti ir taip pradėti savo gimimo dienos rytą.

– Manau, kad visi mano kartos ir mano tėvų kartos žmonės turėjo kūrybinį užtaisą. Kitaip negalėjo būti. Anais laikais nebuvo žaislų pertekliaus, tėvai, vos tik vaikui užsinorėjus, nepuldavo pirkti lėlės ar mašinėlės, o jaunimas dabar visai neįsivaizduoja, kaip jų tėvai galėjo gyventi be įmantrių technologinių išradimų ar socialinių tinklų. Aš, pavyzdžiui, sau lėles darydavau iš žolių, su kiemo draugais statydavom smėlio pilis. Mums visiems reikėjo fantazijos susikurti smagią vaikystę, – svarsto Jūratė.

Jūratės Bytautės darbų paroda. Asmeninio albumo nuotrauka

Jūratė Bytautė kūrybiškumo nepaleido ir suaugusi – įstojo Kaune mokytis senovinių kūrinių restauravimo, vėliau baigė tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Restauravimo magija Jūratę užbūrė – sluoksnis po sluoksnio atnaujinamos ikonos, kartkartėmis atrandami amžius paveikslo rėmuose kaip gintare įstrigę vabzdžiai iki šiol nostalgiškai veikia menininkės darbus.

– Atrodo, nutapau aiškų paveikslą. Žiūriu žiūriu ir jaučiu, kad kažkas ne taip. Tada prasideda kūrinio transformacija – ant paveikslo atsiranda tarytum patina – užtepamas permatomas spalvotų dažų sluoksnis. Turbūt tai kažkoks nesąmoningas bandymas išsaugoti paveikslus nuo laiko korozijos, – kūrybos detales atskleidžia menininkė.

Viską, regis, galima daugiau ar mažiau paveiksluose paaiškinti, tačiau Jūratė tikra – kūryboje yra nemažai mistikos.

– Dailės akademijoje turėjau paruošti baigiamuosius darbus. Pabaigiau darbų ciklą, atsisėdau, peržvelgiau paveikslus ir pati nustebau – per simbolius perteiktas mano visas gyvenimas, net draugystės su vyru Rimu pradžia. Dar buvo keli darbai, kurie tarsi ateitį nupasakojo. Viskas išsipildė, – nusišypso tauragiškė dailininkė ir pusiau juokais sako, kad gal ateityje ims ir nutapys Taro kortų interpretacijas.

Be palaikymo toli nenuvažiuosi

Po studijų J.Bytautė net nesvarstė likti gyventi didmiestyje.

– Aš labai myliu Tauragę, – prasitaria.

Tačiau moteris tikra, kad be savo šeimos, darbo kolegių ir „dailės būrelio“ palaikymo būtų ne taip drąsiai svajojusi apie kūrybą. Jūratės tėvai nesikišo į dukters kūrybiškumą, palaikė stojant ir į restauravimą, ir į tapybą, o Jūratės vyras – itin žemiškas Žemės gyventojas, paliekantis daug erdvės Jūratės kūrybai. Jei ne jo pagalba buityje, sako tauragiškė, nebūtų tiek galimybių atsidėti dailei.

– Turime sodybą. Man labai patinka joje tapyti, ten geriausiai susikaupiu. Sodyboje labai gera atmosfera: sena troba, ežeras, miškas, seni medžiai. Įsitaisome ten abu: Rimas pjauna žolę, o aš tapau, – nusijuokia dailininkė.

Jūratės kūrybinius siekius palaiko ir darbo kolegės, ir jau anksčiau minėtas „dailės būrelis“ – tai tauragiškės dailininkės bei dailės būrelių mokytojos. Menininkes galima pamatyti „džiazuojančias“ teptukais – per Tauragės džiazo dienų koncertus besiklausančias muzikos ir ekspresyviai piešiančias ant molbertų. Dailininkės keliauja ir su savo jungtinėmis parodomis po kitus miestus, dalyvauja dailės pleneruose.

– Mūsų būrelio „vadė“ – Areta Didžionienė. Ji imasi daugybės iniciatyvų ir mus visas išjudina. Įdomu tai, kad dabar savo asmeninę darbų parodą „Santakos“ muziejuje eksponuojanti Rita Grikšienė – mano brolio žmona. Mus jungia ne tik menas, bet ir šeima. Beje, brolis vaikystėje, paauglystėje vis mane nepiktai „pašpilkuodavo“, kad esu menininkė „iš sudegusio teatro“. Kai mūsų šeimai ruošėsi pristatyti Ritą ir pasakė, kad jo išrinktoji studijuoja Dailės akademijoje, nusijuokiau – gyvenimas tikrai mėgsta pokštauti, – linksma istorija pasidalija J.Bytautė.

Menininkė įsitikinusi, kad gėlių tema jos kūryboje neišnyks. Šiuo metu ji kuria kitos tematikos darbus, kurie ir formatu skiriasi nuo „Žydėjimo ciklo“ tapybos darbų.

– Išleidau parodą į pasaulį ir viskas – naujas kūrybos etapas. Man smagu, jei „Žydėjimo ciklai“ patinka tauragiškiams. Nors visų pirma kūriau sau – išlaisvinau tai, kas manyje buvo susikaupę, džiugu, kad mano kūryboje žmonės gali kažką atrasti ir palyginti su savo gyvenimu, – dėkingai taria dailininkė.

Jūratės Bytautės tapybos paroda „Žydėjimo ciklai“ Tauragės kultūros centre eksponuojama iki spalio 14 dienos.