Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Kai daugelis mūsų stengiasi likti namuose, kartais galbūt pakeiksnodami koronavirusą, valdžią, karantiną ar dar ką nors, medikai skuba į tarnybą. Kaip karo didvyriai jie kasdien keliauja kovoti su nematomu priešu. Šįkart „Tauragės kurjeryje“ – trys Tauragės ligoninės medikai, patekę į patį įvykių sūkurį. Gydytojas infektologas Simonas Bladžius pluša priimamajame, o Audronė Baltrušaitienė su Inga Šnarkyte – mobiliajame tyrimų punkte. Visi trys sako, kad tai tik jų darbas. Ir visi trys pripažįsta, kad nerimo yra. Taigi kaip jaučiasi ir kuo gyvena šio fronto kariai?
Tėvų nematė jau kelis mėnesius
Vienuolika metų mediku dirbantis Simonas Bladžius yra darbavęsis greitosios medicinos pagalbos (GMP) brigadoje, priėmimo skyriuje. Jau šešerius metus specializuojasi kaip infekcinių ligų gydytojas. Tarp įprastų darbo dienų skyriuje būna ir budėjimų ligoninės priimamajame, kur GMP nuolat atveža apsirgusių ar susižalojusių pacientų. Šiuo metu – tai tikras minų laukas, kai nežinia, ar atvykęs pacientas nėra ir koronaviruso nešiotojas.
– Toks mano darbas. Dabar atvykus pacientui reikia atlikti daugiau veiksmų nei anksčiau. Bet tai nėra didelė problema. Su apsaugine apranga didelio patogumo nėra. Bet ligoninėje mūsų situacija geresnė – nereikia visą laiką su ta apranga sėdėti kaip dirbantiems tyrimų punkte, – atvirai kalbėjo medikas.
Gydytojas Simonas Bladžius džiaugiasi, kad kasdieniame darbe nereikia nuolat dėvėti apsauginio kostiumo. Mortos Mikutytės nuotrauka
Infekcinių ligų gydytojas atskleidė, kad iki paskelbiant karantiną ligoninėje buvo galima sulaukti įvairių lankytojų. Kai kurių problemos iš tiesų spręstinos šeimos gydytojo. Tačiau kai tokie žmonės atvažiuoja į ligoninę, gydytojai dažniausiai nesiginčija ir atlieka visas reikalingas procedūras, kad išvengtų skundų.
Simono žmona – taip pat gydytoja, tad puikiai supranta riziką ir darbo būtinybę. Tik štai tėveliams viskas atrodo kitaip. Medikas atviras – jų nematė jau kelis mėnesius ir nežinia, kada pamatys. Kol kas tenka per atstumą susimojuoti.
– Abu su žmona suprantam riziką ir tėvų nelankom. Mums tai tiesiog darbas, o jų akimis atrodo, kad mes į karo lauką einam. Jie tikrai labai pergyvena. Yra nematoma grėsmė, bet aš – infekcinių ligų gydytojas, tam ruošiausi, – kalbėjo S.Bladžius.
Gydytojas pasidžiaugė, kad tauragiškiai jį maloniai nustebino – dauguma sąžiningai laikosi karantino. Tačiau sušvelnintos karantino sąlygos ir duris atveriančios parduotuvės didelio entuziazmo Simonui nekelia. Kaip mediko jo nuomonė apie atidarytas parduotuves neigiama, tačiau kaip žmogus sako suprantąs, kad karantinas labai kenkia ekonomikai, o kai kurias šeimas palieka be pajamų.
– Liga dar nesuvaldyta. Ji tikrai neišnyko. Turime išmokti saugoti save ir kitus, – sako ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus gydytojas.
Pasisiūlė savanore
Kai kurie ligoninės medikai pasisiūlė savanoriais ir dirba mobiliajame tyrimų punkte. Šį punktą įkūrė ligoninė, dviejose palapinėse darbuotojai, imantys mėginius, turi šiokią tokią užuovėją. Viena tokių medikių – mobiliojo punkto koordinatore tapusi, įprastai Tauragės ligoninėje vyresniąja radiologijos technologe dirbanti Inga Šnarkytė.
Po visos dienos darbų iš bachilų lieka tik skuteliai. Mortos Mikutytės nuotrauka
– Kartais visai gerai išeiti iš komforto zonos, pabūti savanoriu ir pamatyti viską kitomis akimis. Pradžioje baimės buvo – juk susitinku su potencialiai sergančiais žmonėmis. Bet po pirmos pamainos supratau, kad nėra ko bijoti, nes turiu visą amuniciją, esu apsirengusi nuo galvos iki kojų specialia apranga. Nesaugiau jaučiuosi parduotuvėje ar gatvėje.
Inga mobiliajame punkte tikrina atvykusiųjų duomenis ir su jais tiesiogiai nekontaktuoja. Jei kuris nors registruotas pacientas neatvyktų, Ingos pareiga – pranešti policijos pareigūnams. Ir keliskart teko tai padaryti.
Ar sunku, vilkint specialią aprangą, išbūti visą 4 valandų pamainą? I.Šnarkytė sako, kad ne, ypač kai akinius pakeitė specialūs skydeliai, gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Tai supras kiekvienas kaukę dėvintis akiniuotis.
– Pirmą dieną dirbome su akiniais ir juokavome, kad tuoj išmoksime nekvėpuodamos gyventi. Nieko nematai arba matai minimaliai. Taip pat maistą keturioms valandoms turi pamiršti. Ir prieš darbą nevalgai ir negeri, nes nežinai, kaip sureaguos organizmas. Į tualetą su tuo kostiumu nenueisi. Pirmomis dienomis buvo sunku apsirengti tinkamai, kad nebūtų nei per šilta, nei per šalta, reikėjo gerai atsirinkti, kad ir patogu būtų. Kai jau po visko išsilaisvini, supranti, kas yra oras ir kaip smagu laisvai kvėpuoti, – vargais ir džiaugsmais dirbant mobiliajame punkte dalijosi jauna medikė.
Dėl pavojingoje vietoje dirbančios dukros jaudinasi tėvai, tačiau mergina tikina, kad jie supranta jos pasirinkimą. Nors užsiminus apie darbą dar ir karščiavimo klinikoje Ingos mama buvo kategoriška – nė už ką šiam dukters pasirinkimui nepritarė.
Smalsu, kas būtų, betikrinant pacientų duomenis išvydus kokio nors pažįstamo žmogaus pavardę. Ar tam įmanoma pasiruošti morališkai?
– Niekada nežinai, kada sulauksi pažįstamo. Kai dirbau Kauno klinikose, teko tirti savo tėtį. Kolegos stebėjosi, kaip gebu šaltais nervais dirbti. Bet kaip kitaip? Susikaupi ir dirbi. Taip ir dabar, pasvarstau, kas būtų, jei pamatyčiau pažįstamo žmogaus pavardę tarp tiriamųjų. Bet kol kas to nebuvo, – lengviau atsikvėpė medikė.
Nesaugiau jaučiasi parduotuvėje
Trečioji mūsų pašnekovė bendrosios praktikos slaugytoja Audronė Baltrušaitienė įprastą medikės chalatą taip pat iškeitė į mobiliojo tyrimų punkto savanorės ekipuotę. Nauja patirtis, tiesioginis kontaktas su galimai koronavirusu sergančiais žmonėmis. Audronė yra ta medikė, kuri ima mėginius tyrimams, taigi bendrauti su sunegalavusiais žmonėmis jai tenka tiesiogiai.
Inga ir Audronė mobiliajame tyrimų punkte. Mortos Mikutytės nuotrauka
– Visiškai negaliu niekur liestis, tai taip ir stoviu visą pamainą. Žinoma, galiu prisėsti, turiu kėdutę. Tačiau esame visą pamainą lauke, buvo vėjuotų dienų. Mumis labai rūpinasi. Nežinau visų, kas mums padeda, bet ligoninės administracija nuolat klausia, ar reikia ko nors. Ir ne šiaip tuščiai klausia, bet ir parūpina, ką gali. Mes net šildytuvą turim. Reikia keisti gumines pirštines, jos traukia šaltį, rankos sugrubusios. Bet kol turim laisvą minutę tarp pacientų atvykimo, ir pasišildom, – optimizmu viso pokalbio metu tryško Audronė.
Slaugytoja pripratusi dirbti kruopštų darbą, mat iki šiol jai teko darbuotis skyriuje, kur vyksta pasiruošimas operacijoms – tai chirurginių įrankių paruošimas, sterilizavimas. Ankstesnioji darbo apranga, kaip sako Audronė, buvo tik chalatas. Dabar prieš darbą tenka gerokai daugiau pasukti galvą, ką apsivilkti, kad nesušaltum, o šiltesnę dieną kad netektų kaisti. Vis dėlto, kaip bebūtų keista, sudėtingiausia specialią aprangą yra nusirengti pagal instrukcijas.
O kaip jaučiasi tyrimams atvykę žmonės? Ar neskleidžia nepasitenkinimo?
– Pirmomis dienomis matėsi panika žmonių veiduose. O dabar gal jau susitaikė, gal kai nėra didelio mirčių protrūkio, ir iš veidų matyti, kad panikos mažiau. Paprašom nuleisti automobilio langą, tai matydavom, kaip žmonėms rankos dreba. O kai dabar per televiziją vis rodo medikus iš mobiliųjų punktų, tai visi priprato, kad atrodom kaip ufonautai, – įspūdžiais iš pirmųjų karo su koronavirusu linijų dalijosi slaugytoja.
Nepaisant visko, Audronė labiau baiminasi eidama į parduotuvę nei į darbą mobiliajame tyrimų punkte. Jos manymu, būtent ten, kur renkasi daugybė žmonių, ne visi naudojasi dezinfekciniu skysčiu, ne visi mūvi pirštines, yra didžiausia tikimybė pasigauti infekciją.
– Į punktą pas mus atvažiuoja sąmoningi žmonės. Važiuoja tie, kam aktualu, kas nori žinoti, serga ar neserga. Jų niekas nevertė čia važiuoti. Kiti ir padėkoja, ir net stiprybės palinki. Mandagūs tikrai buvo mano pamainose. Punkte dirbu trumpiau nei savo įprastame darbe, bet nuovargis po pamainos didžiulis. Nesu nervingas žmogus, bet baimė gal nuo tų žmonių persiduoda, prisideda oro trūkumas dėl respiratoriaus, esi kaip kokone. Pavargsti labai, – kalbėjo Audronė.
