Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Prieš dvejus metus uždarius transporto priemonių eismą per Karalienės Luizos tiltą į Kaliningrado sritį, šioje vietoje Lietuvos–Rusijos Federacijos sieną galima kirsti tik pėsčiomis. Nors tebesiaučia Rusijos pradėtas karas ir lietuviams patariama nesaugioje kaimyninėje šalyje nesilankyti, vis dėlto pėsčiųjų srautai iš abiejų pusių nemažėja. Pasienyje įsikūręs mažiausias Lietuvos miestas Panemunė alsuoja ramybe, aplink susitelkę konkuruoja tik ūkininkai.
Trumpalaikiai vizitai – iš abiejų valstybių
Panemunės miestas, kurį nuo kaimynės agresorės skiria tik Nemunas, mažutis. Gyvena maždaug 200 gyventojų, driekiasi kelios gatvės su senais istoriniais pastatais. Nebėra parduotuvės, mokykla uždaryta, tik kavinė-baras tebeveikia. Važiuojant per miestelį pamatyti kokį nors gyventoją – laimės dalykas. Didesnė tikimybė – išvysti su krepšiais grįžtančius į Lietuvos pusę ar pėdinančius Luizos tiltu į Sovetską. Miestelis tvarkingas, viešosios erdvės šienaujamos ir papuoštos gėlėmis.
Panemunėje veikia pasienio kontrolės punktas. Pasak Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių pasienio rinktinės vyresniosios specialistės (bendruomenės pareigūnės) Dovilės Jankauskienės, nuo šių metų pradžios vidutiniškai per parą į Lietuvą atvyksta 111 piliečių, iš Lietuvos išvyksta 105 asmenys.
– Nuo 2024 metų pradžios į Lietuvos Respubliką atvyko 16 887 asmenys, išvyko iš Lietuvos 15 900 žmonių. Pernai per tą patį laikotarpį atvyko 14 976 asmenys, o išvyko 13 778. 2023 metais šiuo pasienio punktu keliavo 27 590 Rusijos Federacijos piliečių ir 39 286 Lietuvos piliečiai. Pastaruoju laikotarpiu migracija nedidėja – tiek iš Lietuvos, tiek iš Rusijos srities keliaujančiųjų srautas tolygus, – situaciją atskleidė pareigūnė.
Dovilė Jankauskienė pabrėžė, kad statistikoje nurodytas bendras sienos kirtimų, o ne ją kirtusių asmenų skaičius. Pavyzdžiui, jei vienas konkretus Lietuvos pilietis per tam tikrą laikotarpį sieną kirto du ar daugiau kartų, statistikoje ir skaičiuojami sienos kirtimai. Atvejai, kai tas pats asmuo per tam tikrą laikotarpį sieną pereina kelis kartus, dažni.
– Faktiškai sieną kertančių asmenų yra mažiaus. Daugumos Lietuvos piliečių, keliaujančių į Rusijos federaciją, tikslas – darbas, artimųjų ir artimųjų kapų lankymas. Absoliuti dauguma iš Kaliningrado srities atvykstančių Rusijos piliečių turi antrą pilietybę, jų lankymosi tikslas yra darbas – jūreivystės, tranzito srityje, artimųjų ir kapų lankymas. Tiek iš Lietuvos, tiek iš Rusijos išvykstančiųjų vizitai trumpalaikiai. Galima vykti dviračiu ar paspirtuku, tačiau tarp keliaujančiųjų toks būdas nepopuliarus, – informavo D.Jankauskienė.
Luizos tilto remontas Rusijos pusėje užkonservuotas – per dvejus metus darbai nepasistūmėjo. Reginos Genienės nuotrauka
Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo 2022 m. balandžio 28 d. sustabdė transporto priemonių eismą per Karalienės Luizos tiltą, jungiantį Panemunės–Sovetsko valstybinės sienos perėjimo punktus. Buvo paskelbta, kad tai padaryta dėl būtino tilto remonto Rusijos pusėje. Oficialios informacijos apie dabartinę tilto remonto būklę VSAT Pagėgių pasienio rinktinė nėra gavusi.
Gyvenimas apmiręs
Panemunėje gimęs ir užaugęs šio miestelio seniūnaičiu išrinktas Dovydas Kuisys (26 m.) puikiai žino apie šio pasienio miestelio vargus ir džiaugsmus, jis visą gyvenimą pro langus matė Karalienės Luizos tiltą. Baigęs transporto elektronikos studijas grįžo į gimtinę ūkininkauti. Jaunas vyras prisipažino, kad kaimas jį traukia. Beveik 200 ha užsėja javais ir tik mažoje dalyje – 5 ha – augina bulves.
– Buvo parduotuvė, bet jau nemažai laiko užsidariusi. Baras „Agirija“ likęs, skaniai ten gamina, muitininkai ten valgo, o mokyklą nupirko privatus asmuo, ji daug metų nebeveikia. Mažai žmonių belikę. Labai mažai jaunimo, nebent prie ūkio likę, vienas kitas dar yra. Dauguma išvažiavę. Šiemet didžiausia problema buvo dėl kelių. Visiems buvo įdomu, kada sutvarkys po rekonstrukcijos visiškai Nemuno nuplautą kelio atkarpą. Neseniai jį patvarkė, bet asfalto dar nėra. Tas kelias Mokyklos gatvėje, juo važiuojama į Pagėgius. Seniau ten buvo žvyrkelis, senas akmenuotas vokiečių kelias, bet tuos akmenis išėmė ir padengė asfaltu, kurį potvynis nuplovė, – pasakojo seniūnaitis.
Po rekonstrukcijos nuplautu keliu pagaliau galima važiuoti, tik asfalto dar nėra. Reginos Genienės nuotrauka
Dėl nuplauto kelio ūkininkams buvo sudėtinga nuvykti į savo laukus, ilgoku aplinkkeliu tekdavo sukti ir ūkininkaujančiam Panemunės seniūnaičiui. Jis patikino, kad daugiau žmonės niekuo Panemunėje nesiskundžia. Nuo Panemunės už 8 km įsikūręs Pagėgių miestas, ten panemuniečiai ir vyksta apsipirkti ir pas gydytojus apsilanko.
– Anksčiau autobusai kursuodavo, kaip dabar, tiksliai nežinau. Aikštelėse daug pastatytų mašinų, daug žmonių eina į Kaliningrado pusę. Aš labai seniai ten buvau, net nežinau, kokia sienos perėjimo tvarka. Tik pėsčiomis pavieniai žmonės ten patenka. Iš mano pažįstamų Kaliningrade tikrai niekas darbų neturi. Esame prieš nusiteikę, tai mažiausias visų noras ten darbo ieškotis. Seniau, kai kuro važiuodavo piltis, tai eilės būdavo didžiulės. Nelikus tos galimybės, kai dar buvo galima važiuoti per sieną, labai minimaliai mašinų būdavo. Dabar sunkvežimių nebeliko, tai visai ramu, mažai čia veiksmo, – pokyčius Panemunėje vardijo D.Kuisys.
Seniūnaitis pasidžiaugė, kad Panemunės miestelyje visi tvarkingai gyvena. Vyrui mažai tikėtinas dalykas, kad padaugės čia gyventojų. Ir parduotuvės tikrai niekas neatidarys, nes neapsimokėtų – per mažai gyventojų. Jauno vyro nuomone, žmonių mažėjimas – visų Lietuvos provincijos kaimelių ir miestelių problema. Sunku su darbais Panemunėje, nes naujų darbo vietų čia neatsiranda. Neseniai Pagėgiuose pastačius „Pepco“ prekybos centrą, buvo sukurtos kelios darbo vietos. Tačiau tai, D.Kuisio nuomone, per mažas rodiklis, kad sulaikytų jaunimą, paskatintų čia įsitvirtinti. Jis pastebėjo, kad ir Pagėgiuose jaunų žmonių mažiau.
– Tai, ką turime, aptvarkome ir tiek. Dauguma butų apgyvendinti. Nutikus nelaimei, sudegus kaimyno namui, greitai suradome kur jam gyventi. Yra tuščių butų, bet ne masiškai. Yra vienas kitas apleistas namas, kuriuose niekas negyvena. Nemanau, kad Panemunėje daugiau žmonių apsigyvens. Nėra pas mus pramonės, nei darželių, jokių įstaigų. Kas dabar likę – visi savo vietas suradę, turbūt taip ir liksim. Nėra kaip naujų žmonių pritraukti, nėra jiems dėl ko čia atvažiuoti, ypač kai šalia piktybinė šalis, – svarstė seniūnaitis.
Ilgąjį Joninių savaitgalį automobilių aikštelės Panemunėje buvo sausakimšos – daug žmonių žygiavo į Rusijos pusę. Reginos Genienės nuotrauka
Nėra kur plėstis
Nors aplink Panemunę driekiasi lankos, tačiau ūkininkams sunku čia išsitekti. D.Kuisio žemė yra skirtingose vietose, ne tik gimtajame Pagėgių krašte, bet ir Tauragės rajone.
– Mūsų krašte perspausta ūkininkų. Jų labai tankiai mūsų vietovėje ir aplink Pagėgius, plėstis nėra galimybių. Situacija tokia, kad yra nemažai jaunų ūkininkų ir jie labai nori dirbti. Tačiau pasirinkimo didelio nėra. Konkurencija didelė, yra laukų, iki kurių važiuojame 20 kilometrų. Kai esam prie pat Nemuno, tai link Tauragės ir tegalim važiuoti, daugiau nėra kur. Labai išsimėtę mūsų hektarai – link Rambyno, Vilkyškių, link Griežpelkių. Nors nepatogu, bet nėra kur dingti, – atviravo seniūnaitis.
Dovydas pasakojo, kad grūdų supirkimo kainos visada svyravo, tačiau pastaraisiais metais pradėjo labiau kristi. Jam kelerius metus vis nepasiseka pelningai grūdų derliaus realizuoti.
– Saugom namie grūdus, turim bokštą pasistatę. Seniau buvo tokia tendencija, kad palauki iki Naujųjų metų ir kaina kažkiek pakyla, bet dabar dažniausiai būna atvirkščiai. Karui prasidėjus kainos šokinėjo, nėjo suprasti, kas vyksta. O su bulvėmis irgi tokia situacija – kai mažas esi, tai nelabai kam įdomus. Bet randam kur parduoti. Bulvių mažiau auginam, nes daugiau reikia darbo jėgos ir žemė čia nelabai tinkama. Sunku jas gražias užauginti. Su bulvėmis daug niuansų, gal kažkada padidinsim plotus, – pasvarstė D.Kuisys, spėjantis ir žemę įdirbti, ir Panemunės seniūnaitija rūpintis.
