Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje

Įeiti lengva, o išeiti? Regis, turėtų būti taip pat. Bet štai „išvaduotojai“ pamiršta išeiti pusę amžiaus. Kaimynė, užbėgusi trumpam pasiskolinti druskos, žiūrėk, praplepa pusę dienos. Supermamytė, užrašiusi pas gydytoją vaikelį, paprašo apžiūrėti ir atsivestą antrąjį, nes kiek gi čia jums truks, daktare?

Panašiai ir su karantinu. Jau trečias mėnuo, kai esame vienaip ar kitaip užkardyti. Apsimetame, kad galime dirbti nuotoliniu būdu. Bandome, ypač jaunesnieji, drąsintis, kad iššūkiai ne žlugdo, o tik atveria naujų galimybių. O iš tikrųjų?

Šonšūdis, o ne darbs, nusispjautų žemaitis iš mano Užpelkių kaimo. Drono pagalba neišeidamas iš kiemo gali nufotografuoti karantininę Tauragę, bet nei gatvę per nuotolį išasfaltuosi, nei bulvių pasėsi. Net ir knygos iš bibliotekos nepasiimsi. Pamokos ir tos nuotoliniu būdu yra ne pamokos, o vargas ir taip pavargusiems mokytojams.

„Priverstinai ilsimės ir tuo nesidžiaugiame. Negausime pajamų, kurias buvom suplanavę šiems metams. Atšaukti renginiai, pokyliai ir birželiui. Ar jie bus nukelti į kitus mėnesius, ar į kitus metus, nežinom“, – liūdnai dėsto Mociškių palivarko šeimininkė Rasa Stonienė. Ir aš ją suprantu taip pat gerai, kaip nesuprantu sakančių, kad ekonomiką padės atgaivinti papildomas poilsio pusdienis per savaitę.

Įvedus karantiną spėjau, kad Lietuva bus paskutinė, kuri išeis iš jo ir taip bus ne todėl, kad koronavirusas mus išguldys labiau nei kitus Europoj, o kad išeiti reikia turėti valios.

Slovėnija karantiną nutraukė praėjusi penktadienį. Estija – naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Net visagalis Vengrijos vadas Orbanas žada tą patį. O mūsiškiai sako, kad tik per stebuklą.

Inercija valdo tiek valdžią, kuriai, panašu, karantinas net labai patiko, tiek ir mus. Ar Lietuvoje yra bent vienas dėmesio vertas vyras ar moteris, kuris atsistotų ir pasakytų: „Vyrai, gana, mūšis dėl sveikatos laimėtas, žiūrėkim, kad, tuo mėgaudamiesi, nepavėluotume į karą dėl ekonomikos“.

Tam reikia neeilinės drąsos ir ryžto, nes kita mintis: „O kas, jeigu?“

Iki karantino atrodė, na, bent jau didmiesčiuose ir versle, kad visko yra tiek daug, viskas bėga taip greitai, kad jau ir automobilį vairuojame ne tik radijo klausydamiesi – nosį vis kaišiojame į mobilųjį telefoną, nes visko reikia čia ir dabar.

Ta proga prieš porą metų kažkurioje radijo laidoje šiuolaikinio žmogaus būseną lyginau su kompiuteriu, kuris perkaitęs ima kvailioti ir jį reikia perkrauti, kad išmanusis telefonas irgi gali perkaisti ir net užsidegti. Ir kad mes visi jau esame perkaitę. Nuo gyvenimo su amžinu pagreičiu esam perdegę. Todėl prisimename krepšininkus, kurie paskutinę sekundę prameta baudų metimus.

Taip juk ir sakydavo krepšinio komentatoriai – neatlaikė įtampos, perdegė. Bet kai neliko nei Eurolygos su LKL, nei net darbo, ir gyvenimas sulėtėjo iki trijų kartų maisto ruošimo per dieną, ar praėjo perkaitimas? Ar pliūpsnis laisvo laiko, kai dauguma gavome į dantis du mėnesius nieko neveikimo, grąžino mus į laikus, kai žmonės galėdavo 4 valandas nepertraukiamai skaityti romaną, kaip tai dar būdavo įmanoma kokiais 1995-aisiais?

Nieko panašaus. Kaistam ir degam dar labiau. Nuo laiko pertekliaus juodoms mintims. Nežinios. Taigi po karantino, duok, Dieve, kad jis greičiau pasibaigtų, klausimas, ar mums reikia pristabdyti arklius, nebėra toks aktualus.

Matyt, kiekviena karta turi gyventi tokiu tempu, kurį diktuoja Dievas ir civilizacija, ir vargas tau, Jeruzale, jei koks virusas staiga užtraukia rankinį stabdį.