Projektuotojo laisvalaikis ir aistra – automobiliai

Lietuvos autokroso padangėje pasirodo vis daugiau tauragiškių. Autokroso taurių varžybose įsteigus „Folkrace“ klasę, nuolat puikius rezultatus demonstruoja Tauragės krašto atstovai, kurių didelė dalis iš Mažonų. Vienas jų – Vilius Kiniulis, važiuojantis „Mazda“. Inžinierius pasinaudojo proga įgyvendinti seną svajonę lenktyniauti trasoje, tačiau pripažįsta, kad tai itin brangus malonumas, ir džiaugiasi galintis daugelį darbų prie automobilio nudirbti pats.

Pasuko į inžineriją

Iš Tauragės kilęs 38-erių Vilius Kiniulis ne vienerius metus mokėsi Kaune inžinerijos paslapčių ir tapo projektuotoju. Jis vardija projektuojantis pramoninius katilus, šilumokaičius ir panašius įrenginius. Vienas jų šildo tauragiškių namus – įrenginys stovi katilinėje Aerodromo gatvėje. Kaip pasakojo pašnekovas, į šią sritį jis pasuko sekdamas tėvo pėdomis.

– Studijuodamas pasirinkau šildymo specializaciją, o tėčiui teko į šaldymo įrenginius gilintis. Tačiau taip susidėliojo aplinkybės, kad man irgi teko mokytis apie šaldymo įrenginius. Bet tai nieko per daug nelėmė. Mano projektuotas gaminys stovi ir katilinėje Aerodromo gatvėje, jų yra ir daug daugiau, ne tik Lietuvoje, – karjeros pradžią prisiminė V.Kiniulis.

Vilius džiaugiasi galėdamas jau 10 metų dirbti iš namų ir tvirtina nė už ką nenorintis grįžti į biurą. Sako, kad pasigenda tik kokybiško bendravimo su žmonėmis, o biure per daug dėmesio blaškymo. Tokios darbo galimybės jam leido įsikurti Mažonuose.

– Žinojau, kad bute negaliu gyventi, o čia, Mažonuose, buvo laisva namo dalis. Tai parbildėjome čia su visa šeima. Tas grįžimas toks, kad viena įmonė kvietė dirbti pas juos ir aš iškėliau sąlygą – kad galėčiau dirbti iš namų. Tuo metu tai buvo utopija, bet jie sutiko ir nuo tada taip dirbu. Aš kovido visai nepajutau, – kalbėjo savo senelių namuose apsigyvenęs Vilius.

Pašnekovo garažą puošia laimėti apdovanojimai, žmonos fiksuotos nuotraukos ir vaikų piešiniai. Mortos Mikutytės nuotrauka

Pradėjo nuo mėgėjiškų lenktynių

Inžineriniai gabumai Viliui itin gelbsti tvarkant autokrosui ruošiamą automobilį. O lenktyniauti mažoniškis pradėjo nuo daugeliui gerai žinomų „Weekend grand race“ lenktynių, kurių organizatoriai dalyviams nekelia ypatingų reikalavimų, tad į jas susirenka nemažai entuziastų. V.Kiniulis, pažiūrėjęs varžybas Sungailiškiuose, į kurių trasą kadaise nueidavo iš Mažonų pėsčiomis, kone iškart už vos 250 eurų įsigijo „Mazdą“. Kol kas lieka ištikimas šios markės transporto priemonėms, ir susitikus pokalbio iš garažo išvairavo garsiai burzgiančią, tik jau kitą, „Mazdą“.

– Įprastai visi važiuoja „Honda“, VW, „Opel“ markių automobiliais. Jiems detalių yra nemažai, ko nori, kiek nori. Man viskas prasidėjo prieš penkerius metus. Dar yra krūvos žmonos darytų nuotraukų. Ji ne tik fiksuoja – ji ir vairavo, kai į „Weekend grand race“ važiavom, nes ten komandoje turi būti viena moteris, – pasakojo V.Kiniulis.

Pašnekovas tuoj nusiveda į savo karalystę – kadaise buvusioje kiaulidėje įrengtą garažą. Nepanašus jis nei į kiaulidę, nei į garažą, mat čia vyrauja preciziška švara ir tvarka. Vilius tik pajuokauja, kad dulkių nuo apdovanojimų nenuvalė. Šalia taurių ir nuotraukų kabo dar ir jo vaikų piešiniai.

– Aš negaliu nešvariame garaže dirbti, – tarstelėjo su šypsena lenktynininkas.

Dalyvaujant varžybose azartas augo, tačiau kartu augo ir noras siekti ne tik emocinio pasitenkinimo, bet ir rezultatų. Vilius sako, kad patarimų niekas šioje srityje dalyti neskuba, informacijos tenka ieškoti pačiam.

Brangus sportas

Vilius Kiniulis neslepia, kad šis sportas labai brangus. Čia kiekviena detalė, sportinė sėdynė, apranga, kainuoja nemenkus pinigus. Jei tektų samdyti mechaniką automobilio paruošimui varžyboms, gal ir iš viso būtų neįkandama. Laimė, Vilius savo mašiną ruošia pats.

– Padangos, kuras tai čia juokas. Jei daryčiau viską ne pats, tada nežinau, – susimąstė autokroso entuziastas, trasoje demonstruojantis puikius rezultatus. – Niekas nesako, kokias padangas rinktis, kaip palengvinti mašinos svorį. Po varžybų visai kitaip aplinkines mašinas apžiūrinėji – nevertini, koks jų grožis, o žiūri, kokios padangos, koks vidus.

Pašnekovas neslepia ir to, kad dalyvauti „Folkrace“ klasės varžybose pigiau nei bandyti prasibrauti į Lietuvos autokroso čempionatą, kur galybė reikalavimų, kurių kiekvienas papildomai nemažai kainuoja. Šalia to dar būtina ir homologacija – sertifikavimas, galiojantis tam tikrą laiką.

– „Folkrace“ klasės dalyviams nereikia specialios sėdynės, diržų ar kitų dalykų su homologacija. Tai nors kiek pigiau. Kalbant apie kainas – vien lenktynininko kostiumo kainos prasideda nuo 500 eurų. Dar yra kojinės, specialios po kostiumu dėvimos kelnės ir palaidinė, kurie iš nedegaus audinio, taip pat pošalmis. Kad visa tai kokybiškus susipirktum, gali tekti pakloti ir 2000 eurų. O kur dar šalmas, automobilis ir jo paruošimas… Čempionate važiuojančio Donato Krasausko automobilio išvis kitas lygis ir visiškai kitoks biudžetas, – atvirai išklojo V.Kiniulis.

Vilius Kiniulis. Mortos Mikutytės nuotrauka

Džiaugiasi siekiu atgaivinti autokrosą

Anot V.Kiniulio, būtent didelės kainos daugelį entuziastų atbaido nuo dalyvavimo autokrose. Galimai tai priežastis, kodėl mažėja dalyvių Lietuvos autokroso čempionate. O rėmėjų šiame sporte ne itin daug. Vilius važiuoja tik iš savo kišenės.

– Autokrosas kaip virusas, bet jam plisti reikia tinkamos terpės. Kai buvo krosas toks, koks buvo anksčiau, tai tas virusas neplito – krosas buvo pradėjęs merdėti, nes į jį ateiti galėjo tik tikrai pasiturintys, seniai važiuojantys verslininkai. Rėmimo čia nedaug. Problema yra ir paramos įforminimas – turi tam sukurti viešąją įstaigą, kad rėmėjai galėtų legaliai tau skirti paramą. Galbūt gali ir detalėmis duoti, bet jei rėmėjas neprekiauja detalėmis, tai grūdais ar baldais juk neparems… Aš rėmėjų neturiu, – pasakojo lenktynininkas. – Buvo kartas, kai Plungėje vien savo klasėje registravomės 35. Dabar renkasi apie 28 – atsirado reikalavimas važiuoti su lankais arba puslankiais dėl saugumo. Vadinasi, vertėjo rizikuoti pakeičiant galimybes dalyvauti autokrose, kad ateitų daugiau dalyvių.

Vilius įsitikinęs – jei būtų palengvinti, supaprastinti reikalavimai važiuojantiems autokroso varžybose, dalyvių smarkiai padaugėtų. Gal net lenktyniaujantys „Folkrace“ klasėje, kurios egzistavimas prasidėjo nuo „Palūtarkų“ pavadinimo, pereitų į profesionalias kroso taurės varžybas.

Azartas nenusakomas

Autokroso entuziastas iš Mažonų prisimena ne vienas smagias varžybas ir apie jas kalbėti galėtų labai ilgai.

– Pabandėme po „Weekendų“ Plungėje jau autokroso varžybose važiuoti. Mums po tų varžybų „nurovė stogą“. Tada ir profesionalai susirinko pažiūrėti. Suleido į trasą visus – kas kokią mašiną turi, priekiu ar galu varomą – nesvarbu, ir visi žino paprastą taisyklę: jei neaplenkei iškart, tai lauki priešininko klaidos. Aš aplenkiau ir lėkiau priekyje, o draugui jau nepavyko – jį blokavo. Bet trasa nelygi, tad nuolat tenka valdyti emocijas, neperdegti, susikoncentruoti į posūkius. Profesionalus to moko, o aš per varžybas padariau posūkyje klaidą, trenkiausi į duobę, iškrito siurblio relė ir užgesau, o finišas visai čia pat. Užgesusiu automobiliu riedėjau iki pat finišo. Atvažiavau trečias ir dar tokiomis sąlygomis. Man tai vienos įspūdingiausių varžybų, kurias iki šiol atsimenu. Man jau nebuvo svarbu pozicija, tik ta nereali emocija, – vienu iš daugybės prisiminimų pasidalijo Vilius.

Tiesa, po kai kurių varžybų tenka kuriam laikui sustoti. Taip nutiko po važiavimo Gargžduose, kai sprogo padanga. Automobilis buvo kaip reikiant apgadintas. Po šių lenktynių sportininkas buvo padaręs vienerių metų pauzę.

Kalbant apie Vilių svarbu paminėti ne tik lenktynes. Jis savo garaže turi ir daugiau svajonių – šiuo metu stovi trys „Subaru“ markės automobiliai. Vienas jau tvarkingas ir kartais išrieda į gatves, o kiti du dar laukia savo eilės.