Sūnaus liga išmokė nepalūžti: gimė bendrija „Prasmė“

Rytoj Tauragės tėvų su negalinčiais girdėti vaikais bendrija „Prasmė“ minės 25-erių metų veiklos jubiliejų. Kaip tik tądien neatsiejama šios bendrijos dalis – jos įkūrėja ir vadovė Silvija Žukauskienė su vyru Valdu minės 33-iąsias santuokos metines. Bendrija buvo įregistruota per aštuntąsias jųdviejų santuokos metines, tačiau pašnekovė patikino, kad tai tik sutapimas. Vis dėlto Silvijos šeimos gyvenimas susijęs su bendrijos veikla – vienas sūnų, dabar jau suaugęs, yra neprigirdintis.

Silvija Žukauskienė padėjo ne tik savo vaikui, bet ir kitoms panašaus likimo šeimoms. Prieš 25-erius metus kartu su likimo draugais ji įkūrė tėvų su negalinčiais girdėti vaikais bendriją „Prasmė“, yra Europos šeimų, auginančių kurčius ir neprigirdinčius vaikus, federacijos narė.

Silvijos ir Valdo Žukauskų sūnui Tomui šiandien jau 28-eri. Vaikinas Vilniaus universitete baigė ekonomikos studijas, šiuo metu gyvena Anglijoje ir dirba IT specialistu. Kai 1994 metais Žukauskams medikai patvirtino, kad jų vaikas neprigirdi – viena ausimi negirdi visai, o kita tik labai stiprų garsą, Tomui buvo beveik treji. Deja, iki to laiko viena Tauragės otorinolaringologė Tomui vis praplaudavo ausis. Apie šią skaudžią patirtį Silvija kalba nenoriai ir prasitarė apie neįtikėtiną dalyką – jos teigimu, apsilankymų pas otorinolaringologę įrašai vėliau dingo iš Tomo ambulatorinės kortelės.

– Pamenu, kai Kauno klinikose medikė pasakė, kad mano vaikas negirdi, ir mus išleido į namus, net ne iškart susivokėme paklausti – o kas toliau? Kai grįžę teiravomės, ką turime, ką galime daryti, medikė užsiminė apie neprigirdinčių vaikų centrą, tik patikslino: šis centras ne jums – tai neprigirdinčių, o ne negirdinčių vaikų centras, – prisiminimais dalijosi Silvija.

Tačiau Žukauskai rankų nenuleido ir vis tiek nuvyko į šį centrą, kur buvo apgaubti dėmesiu. Personalas juos tikino, kad viskas bus gerai. Silvija pasakojo, kad mažo vaiko atiduoti į internatą nenorėjo. Tais laikais norminės gestų kalbos dar nebuvo. Internato vaikai kalbėjosi sava gestų kalba, o neprigirdintiems vaikams mokytojai pamokas vedė žodine kalba.

Žukauskų šeima pasiryžo padaryti viską, kad tik jų vaikui internato neprireiktų. Ir neprireikė.

– Daug įdėjome pastangų. Tuo metu net surdopedagogo Tauragėje nebuvo, tekdavo nuolat važinėti į Kauną. Visa šeima daug dirbome, visi mokėme. Ir draugai, ir kaimynai prisidėjo. Kad neprigirdintis vaikas suvoktų žodį, jį reikia jam pakartoti 100 kartų. Eidavau į mokyklas ir prašydavau, kad atiduotų nurašytų knygų, iš kurių karpydavau paveiksliukus sūnui mokyti. Neprigirdinčiam vaikui neužtenka parodyti vieną šuns ar stalo paveiksliuką – ir šunų, ir stalų būna įvairių. Tik vėliau su juo, kaip ir su kitais Tauragės neprigirdinčiais vaikais, dirbti pradėjo surdopedagogė Anita Jusčiutė, kuriai esame visi dėkingi, – kalbėjo pašnekovė.

Silvija pasakojo, kad į jos pamokėles sūnui ateidavo ir kaimynų vaikai. Jiems būdavo įdomu. Tik pats Tomas kartais labiau norėdavo žaisti smėlio dėžėje.

– Berniukui buvo nelengva. Dabar visai kitos, daug tobulesnės, techninės galimybės. Kad ir klausos aparatas – dabar tai tik ausinė už ausies. O tais laikais, kai sūnus buvo mažas, ant nugaros turėjo nešiotis prikabintą dėžutę. Maždaug išmaniojo telefono dydžio. Laidai kyšodavo. Nenuostabu, kad vaikas tas ausines vis norėdavo iš ausies išsitraukti, – prisiminimais dalijosi Silvija.

Tomas – antrasis Žukauskų vaikas. Dukra Aida jau 30-ties. Vilniaus universitete ji studijavo finansų ir draudimo matematiką. Benas – 26-erių. Gedimino technikos universitete baigė renginių inžineriją.

– Didžiuojamės savo vaikais, – sako Silvija.

Moteris tikina, kad augindama neprigirdintį vaiką stengėsi jo iš kitų neišskirti, jo problemos nepabrėžti.

– Labai svarbu nedaryti iš vaiko neįgalaus, auginti jį, kaip ir kitus vaikus, – teigė Silvija, bendrijos „Prasmė“ vadovė.

Kai Žukauskai sužinojo Tomo diagnozę, Silvija laukėsi trečiojo vaikelio. Pašnekovė tikino, kad jųdviejų su vyru tuomet neapėmė savigrauža, nekilo klausimų – kodėl ir už ką mums tai? Abu jie kėlė kitus klausimus: ką daryti, kaip padėti sūnui? Šiandien Silvija sako, kad Tomo dėka šeima turi draugų visoje Lietuvoje, o sūnaus bėda jų šeimai nebuvo joks išbandymas. Gal todėl, kad Silvija ir jos vyras labai palaiko vienas kitą.

Tėvų su negalinčiais girdėti vaikais bendrija „Prasmė“ 25-ąsias veiklos metines pažymės kukliai. Dėl koronaviruso grėsmės ir karantino bendrija atšaukė suplanuotą išvyką laivu į Nidą. Silvija tikisi, kad pavyks išvykti rudenį. Į įvairius bendrijos „Prasmė“ susibūrimus ir renginius kviečiamos 26 Tauragės šeimos. Pasinaudodama proga S.Žukauskienė dėkoja „Prasmės“ nariams:

– Esu labai dėkinga už tėvų bendravimą ir bendradarbiavimą ugdant vaikus su klausos negalia.

Parengė Dovilė Vitkauskaitė