Televizinės smegenų paslaptys

Kai į sodą galima tik paslapčia, o į Taurų parką – primygtinai net ir su kauke nerekomenduojama, tai kas belieka? Žinoma, televizorius. Bet žinau, kad net žinių jau nebežiūrite: jos gi tik atpasakoja tai, ką dar iš ryto per radiją girdėjote ar popiet internete paskaitėte. Bet, jei nesate iki galo aptingęs ir depresijos apgobtas, pramogą galite pasidaryti net iš virusų apniktos lietuviškosios televizijos. 

Maždaug 84 procentai žiūrovų – žinoma, tik Lietuvoje – TV programas žiūri su pulteliu rankoje ir be jokio išankstinio nusistatymo. Deja, tik 7 procentai yra linkę iš anksto pasirinkti: t.y. jie niekada nežiūrės Niekalo, taip pat Bet Ko. Jei manote, kad tie skaičiukai nieko nereiškia – klystate. O toji klaida, pasirodo, dar ir jūsų smegenis sujaukia. Nes tie, kurie žiūri Niekalą ir Bet Ką – vėliau lietuviškas televizijas peikia. O tie, kurie kryptingai žiūri – jas giria. Kodėl taip yra? Ogi todėl, kad  gera ar bloga yra kažkuri televizija – nusprendžiat visai ne jūs: jūsų smegenėlės nusprendžia.

Ne visai apie tai, bet maždaug apie tai yra viena LRT laida, kuri taip tiesmukiškai ir vadinasi: „Smegenų paslaptys“.

Jei jūsų televizorius leidžia greit bėgantį kadrą sustabdyti, tai padarykite tai: net laidos titruose įskaitysite, kaip veikia mūsų smegenų kaktinė, smilkininė, pakaušinė ir momentinė skiltys. Bet tai nebūtina. Nes vėliau apie tai paaiškinama.

Ar jūsų akys jums nemeluoja? – klausia laidos autoriai. Ir ima pasakoti apie… paveikslus. Ir gali būti didžiausias meno žinovas (gali juo ir nebūti), tačiau sužinai, kad įsižiūrėjęs į didžiųjų menininkų paveikslus visada pamatysi kada – rytą, vakare, o gal popietę – tas paveikslas tapytas. Šiandien ne tik Sedos, bet ir bet kuris Liutkaičių gyventojas yra girdėjęs apie Polį Sezaną. Tačiau ar žino jis, kad pirmieji didžiojo dailininko kritikai sakė, jog toks menas gali sudominti tik liguistus patologijos mėgėjus? Sakė būtent taip. Nes nuovokos neturėjo. O štai moderniojo meno tėvas (dabar P.Sezaną visi taip tituluoja) pasisakė ir apie tą ką tik įvardintąją nuovoką: „Gamtos niekada nepavyks nukopijuoti“, – sakė jis. Ir pridūrė: „Tai, ką regi akys, smegenys interpretuoja savaip“. Na, neimsiu čia laidos atpasakoti, tiesiog dar vienas faktas: nutapyti keturis ant stalo gulinčius obuolius dailininkui reikėjo… 100 seansų. Susiraskite tą paveikslą. O prie paslėptų dailininko minčių bei smegenų veiklos interpretacijų, kurios tinka ir šiandien, dar grįšime. O dabar dar apie vieną laidą iš ciklo „Smegenų paslaptys“. Apie tą, kurioje heroje tapo muzika.

1913-aisiais Paryžiuje įvykusi Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ premjera tapo skandalingiausiąja per visą šimtmetį. Jau nuo pirmųjų akordų salė švilpė, rėkė ir triukšmavo: garsai buvo nesuprantami, harmonija kakofoniška. Kritika rašė, kad buvo suardyta visa muzikinė struktūra.

Bet atsiverskite šiandienos muzikos teoriją. Iš I.Stravinskio šiandien mokosi visi.

TV laida „Smegenų pasaulis“ tęsia tyrimus ir aiškina, kaip mes girdime: garso banga suvirpina ausies būgnelį, tas virpesys per tris vidurinės ausies kauliukus perduodamas į ausies skysčiu užpildytą ausies sraigę ir t.t. Tokia fiziologija. O išvada identiška tai, prie kurios artėta ir laidoje apie tapybą: tikrąją muziką kuria (ir atpažįsta) tik mūsų smegenys. Protas gali išmokti klausytis ir padeda atpažinti garsus. O suvokime ir garsų atpažinime „pirmuoju smuiku“ groja dopamino molekulės. (Apie dopaminą galite atskirai paskaityti, bet ir po paskaitymo išvada liks ta pati: dopaminas visada su emocijomis siejamas). Psichoneurologinių tyrimų rezultatas: muziką kuria pačios mūsų smegenys. Arba: muzika yra iliuzija. Arba: ir didžiausią kakofoniją smegenys gali priimti kaip muziką. Nes prigimtis lemia, kad girdime ir suvokiame natas. Bet tik patirtis nutars, ar tai muzika, ar ne. Galima išmokti. Jei neišmoksi – reikės susitarti, kas yra muzika, o ko muzika nepavadinsi…

Nemanau, kad visa tai labai lengvai skaitėsi. Ir tas senųjų ir gerųjų pažintinių laidų, kurios vadinosi „Smegenų pasaulis“, žiūrėjimas (nors kiekviena laida tetruko po dešimtį minučių) taip pat nebuvo lengvas atsipalaidavimas prie ekrano.

O dabar jūsų laukia kiek netikėta šio rašinio autoriaus išvada, laidą kūrusiųjų paminėjimas ir vienas keistas pastebėjimas.

Kūrybinė „Friday productions“ brigada (Tadas Jačiauskas, Julius Juchnevičius, Andrius Matvejenka) kurdami šias neuromokslu besiremiančias laidas nė įtarti negalėjo, kad pagal muzikos, dailės ir kitų menų įtaką mūsų smegenims galėtume modeliuoti ir visuotinę šiandienos visuomenės krizę: gal pasiaiškinkim, kaip mūsų akis (ir sąmonę) paveikė… tas virusas; gal paanalizuokim, ar teisingai girdim, ką mums sako mūsų Premjeras ir ką iš tikrųjų mūsų akims (ir sąmonei) teigia Tas Ministras…

Keistenybė: jei 84 procentai žiūrovų programas žiūri jų nesirinkdami, o 7 procentai – tik tas, kurias nori žiūrėti, tai kur dingo dar 9 procentai žiūrovų?

Nežinau, kur jie dingo. Televizoriai dūzgia. Bet žiūrovų prie jų Lietuvoje nėra.

tv3 tiesiogiai