Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Priklausomybė – tai problema, kuri paliečia ne tik patį žmogų, bet ir jo šeimą, artimuosius, draugus. Nors žengti pirmąjį žingsnį pagalbos link dažnai būna sunkiausia, specialistai pabrėžia, kad išeitis visuomet yra. Kaip atpažinti, kada priklausomybė jau tampa rimta problema? Kur kreiptis pagalbos? Koks pirmasis žingsnis sveikimo link ir kaip padėti ne tik priklausomam žmogui, bet ir jo artimiesiems? Apie tai kalbamės su Tauragės visuomenės sveikatos biuro priklausomybių specialistu Valdu MILIAUSKU.
Nesivadovauti stereotipais
Su Valdu Miliausku susitikome ankstyvą rytą. Jis priklausomus tauragiškius konsultuoja Visuomenės sveikatos biuro patalpose ir jau prieš 8 valandą čia vaikštinėjo jau ne į pirmą susitikimą atvykęs vyras. Vėliau, jau pokalbio metu, pašnekovas ne kartą dirsteldavo į laikrodį ir suklusdavo išgirdęs praveriamas duris – atėjusieji pagalbos neturi laukti ilgai. Jiems nuoširdaus pokalbio, patarimo ir išklausymo dažniausiai reikia čia ir dabar.
– Dirbate su priklausomais žmonėmis iš visos Lietuvos, o tauragiškiai ar kažkuo išsiskiria iš kitų?
– Šiuo metu dirbu keliose savivaldybėse, ir skirtumų tarp jų tikrai yra. Tauragė turi tam tikrų savitų dalykų, išskirčiau vartojimą ir pripažinimą. Tauragiškiams pripažinti tai, kad jie priklausomi, labai sunku. Atrodo, kad čia nieko tokio. Yra žmonių, kurie sėkmingai kuria verslą, gerai gyvena, bet yra įnikę į vartojimą ir pripažinti priklausomybės nenori. Dažniausi pasiteisinimai – tėtis ir mama taip elgdavosi ir čia nieko tokio. Taip pat kaip vartojimo pavyzdį pateikia kitas šalis, į kurias išvažiavę mato, kad ispanai, prancūzai vartoja alkoholį pietų metu, turi vartojimo kultūrą. Matydami tai, save pateisina. Gajus stereotipas ir iš praeities. Neva seneliai kas rytą po šimtą gramų išgerdavo ir šimto metų sulaukė.
– Atsikratyti stereotipų nepaprasta…
– Labai svarbus pamatymas savęs iš šono. Reikia kritinio mąstymo. Susitikimo metu paaiškini kultūrinius, prigimtinius dalykus, kurie būdingi pietiečiams, bet visiškai netinka šiauriečiams. Kalbame ir apie istorinius dalykus. Svarbu žmogui parodyti pasaulį įvairiais pjūviais. Dažnai žmogus ateina tik tada, kai jau gyvenimas pradeda griūti.
Ribos būtinos
Priklausomybių ligų konsultantas Valdas Miliauskas. Violetos Barakauskienės nuotrauka
– Kokie žmonės ateina pokalbio su Jumis ir tarsi patiki Jums savo gyvenimą?
– Pagalbos kreipiasi tie, kuriuos atsiunčia socialinės tarnybos, vaiko teisių specialistai ar kitos institucijos. Tokiems žmonėms labai dažnai būna iškeltas ultimatumas – arba eini ir keitiesi, arba prasidės įvairios visa ką griaunančios sankcijos. Dar viena grupė žmonių, kuriems reikia pagalbos, – ateinantys dėl artimo savo šeimos žmogaus. Jie nebežino, ką daryti. Matyti, kaip brangus žmogus sminga žemyn, – sudėtinga. Dar viena grupė – ateinantys savo noru. Dažniausiai jie patys nedrąsiausi, vaikšto kampais, ieško priežasčių, kodėl pagalbos dar nereikia, mano, kad gali padėti patys sau. Mano tikslas – amortizuoti stresą, įtampą ir jiems padėti. Daug ką šiurpina pats mano specialybės pavadinimas – priklausomybės ligų konsultantas. Žmonės būna pasimetę ir nebesupranta – priklausomi jie ar ne.
– Kai šeimoje yra vartojantis žmogus, kenčia artimieji. Kokią išeitį jie turi?
– Kiekvienam suteikiu informaciją, ką toliau daryti. Svarbiausia yra padrąsinimas dėl priimto sprendimo kreiptis pagalbos. Būtina palaikyti tuos, kurie kreipiasi pagalbos savo artimajam. Žmonės turi nepamiršti – kieno namai, to ir taisyklės. Turi būti nubrėžtos aiškios ir griežtos ribos, bet tą padaryti reikia be pykčio, be moralizavimų. Priklausomas žmogus turi žinoti, jei nesikeis ir vartos, sprendimai bus priimti griežti ir konkretūs. Dažnai artimieji bijo brėžti ribas vien todėl, kad priklausomas žmogus gali ką nors pasidaryti sau, bet juk pats vartojimas jau yra savižudybės forma. Nė vienas kelias nėra lengvas. Būti kartu su vartojančiu žmogumi sunku, bet ir eiti skyriumi – sunku. Skyrybos – nelengvas procesas, bet artimieji turi pasirinkti vieną iš dviejų sunkumų. Labai dažnai šeimose, kuriose yra priklausomų žmonių, yra ir smurto. Tiek fizinio, tiek psichologinio. Dažnai antrosios priklausomų žmonių pusės turi gyvenimo projektą – pakeisti žmogų, bet tokie projektai dažnai į bedugnę nutempia abu. Ribos turi būti nubrėžiamos ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais.
Liga, kurią reikia gydyti
– Alkoholizmas yra liga ar gyvenimo būdas?
– Taip, tai liga ir pripažinta. Aš jau 18 metų turiu reabilitacinę bendruomenę VšĮ „Gabrielius“. Mes matome, kad tai sunki liga, kuri sudaužo gyvenimus, jei žmonės jos nepripažįsta, nesuvokia, nesusigaudo ir neišmoksta jos kontroliuoti.
– Bet yra tokių, kurie pripažįsta turintys priklausomybę, tik nieko nedaro, kad jos atsikratytų, kad išsigydytų.
– Kol gyvenimas visiškai neišslydo iš rankų, kol neprasidėjo bėdos, tol greičiausiai nieko ir nebus. Taip, žmogus pripažįsta „aš esu priklausomas“, bet dažnai tas pripažinimas yra tik žodžiai, patyrus artimųjų ar aplinkinių spaudimą. Bet tai tik pasakymas. Tai, ką nori išgirsti artimieji. Žmogus garsiai pasakė, bet nieko nekeičia. Čia psichologinė manipuliacija. Ateina tauragiškiai į nemokamas anonimines konsultacijas ir pasakoja, kad jų artimieji įvardija garsiai jų priklausomumą. Bet mano klausimas paprastas – ar vien tik garsus pripažinimas tenkina šeimos narius?
Kaip vyksta gijimas
– O kaip vyksta gijimas? Kokie priklausomybės atsikratymo žingsniai?
– Jei priklausomas žmogus ir jo šeima nusprendžia, kad situacija, kurioje jie gyvena, jų netenkina, jie kreipiasi pagalbos, o jos tikrai yra nemažai. Pats paprasčiausias žingsnis – rinktis visuomenės sveikatos biuruose ir bendrauti su priklausomybių ligų konsultantais. Didesniuose miestuose tokių konsultantų dirba net ne vienas. Tokia pagalba nemokama, anoniminė ir tęstinė. Mes lydime per visą sveikimo kelią. Realiai parodome žmogui vaizdą veidrodyje, kaip jis atrodo iš šono. Tikrai nemažai atėjusiųjų susidomi, užsikabina, vėliau prisijungia prie anoniminių alkoholikų, anoniminių narkomanų grupių. Tokių grupių užsiėmimai vyksta ir nuotoliniu būdu. Smagu, kai žmonėms naujas jų gyvenimas patinka, jie užsikrečia blaivybe.
– Bet psichoterapija ir kalbos padeda ne visiems?
– Tada jau galime išnaudoti kitus pagalbos būdus. Yra respublikiniai priklausomybės ligų centrai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Arčiausiai Tauragės yra Švėkšna. Ten žmonės gydomi dvi savaites ar mėnesį. Vyksta detoksikacija, psichiatro konsultacijos, jei reikia, paskiriami vaistai. Žmonės susipažįsta su kitais, pradeda blaiviai gyventi, keisti požiūrį. Tikimasi, kad iš tokių centrų iškeliavusieji po dviejų savaičių gydymo jau nebeatkris. Rekomenduojame grįžusiems iš centrų kas mėnesį apsilankyti pas priklausomybės ligų konsultantus. To reikia tam, kad žmogus nepamirštų naujo gyvenimo. Būna, kad atkrenta. Tada vėl viską darome nuo pradžių.
– O tie, kuriems nepadeda net priklausomybių centruose? Jie jau beviltiški?
– Yra dar vienas žingsnis – ilgalaikė pagalba ilgalaikės reabilitacijos bendruomenėse. Tokių bendruomenių Lietuvoje yra kiek daugiau nei 10. Tokios bendruomenės turi licencijas veiklai vykdyti. Jose priklausomi žmonės gyvena metus ar net pusantrų. Toks sveikimo modelis veikia ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
– O tiek laiko skyriumi nuo šeimos gyvenantys priklausomi žmonės palaiko santykius su artimaisiais?
– Pirmąjį pusmetį sveikstančiojo labui visi santykiai nutraukiami. 3–4 pirmus mėnesius jie neturi ryšio priemonių, negali išvažiuoti iš reabilitacijos bendruomenių. Žinoma, per šventes: gimtadienius, Kalėdas, Velykas, – leidžiamas minimalus kontaktas su artimaisiais skambučiu. Artimieji bendrauja tik per bendruomenių darbuotojus. O pragyvenusieji aštuonis ir daugiau mėnesių dienomis jau gali ir išvykti kiek toliau nuo bendruomenės. Žmogus patenka į visišką izoliaciją ir pamažu laisvėja. Tikslas vienas – žmogus turi nebevartoti. Tiek laiko gyvendamas bendruomenėje žmogus pergyvena kelis atkryčius ir supranta, kaip su jais susitvarkyti, atpažįsta situacijas ir nepasimeta jose. Tiek laiko bendruomenėje sveikstantys asmenys vėliau įvedami į darbo rinką, mokomi susitvarkyti skolas, bendrauti su antstoliais, jei tokių bėdų jau turi. Pamažu vyksta sveikimas.
Kunigas iš Mažosios Lietuvos
– O kaip Jūs pradėjote šį kelią? Juk reikia gilių psichologijos žinių, gal net patirties?
– Per gyvenimą turėjau daug visokių veiklų, užimtumo. Priklausomo žmogaus patirties niekada pats asmeniškai nesu turėjęs, artimųjų priklausomų irgi nebuvo. Man kilo klausimas – kas negerai? Kodėl žmonės matydami alkoholio žalą sveikatai, gyvenimams, matydami poveikį artimiesiems ir net įstatymus, kurie draudžia vartoti, vis tiek nereaguoja. Kodėl? Juk alkoholį pasaulyje buvo bandyta uždrausti ir vieną, ir antrą, ir trečią kartą, bet vis nesėkmingai. Vėliau atsirado reabilitacijos bendruomenė „Gabrielius“. Reikėjo rankų stiprinti idėją ir buvau su bendruomene nuo pirmųjų dienų. Bendruomenę įkūrė institucija – Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia.
– O Jūs su bažnyčia pats susijęs?
– Esu evangelikų liuteronų kunigas, bet dirbdamas su priklausomybę turinčiais žmonėmis niekada nepuolu kalbėti apie tikėjimą. Kai kuriuos tai gali atstumti. Jei žmonės paklausia, neslepiu, bet pats nesigiriu. Esu iš Mažosios Lietuvos, kuri nuo seno buvo liuteroniškas kraštas, o tikėjimas daugeliui buvo natūrali kasdienio gyvenimo dalis. Čia savo pirmąją lietuvišką knygą, liuteronišką „Katekizmą“, parašė Martynas Mažvydas, skaityti gimtąja kalba žmonės mokėsi būtent iš bažnytinių knygų ar giesmynų. Iš čia kilęs ir Kristijonas Donelaitis. Užaugus tokioje aplinkoje, kur tikėjimas visuomet buvo čia pat, natūraliai norėjosi eiti šiuo keliu.
– Kaip padrąsintumėte tuos, kurie dar nesiryžta kreiptis pagalbos?
– Tiesiog nebijoti ir neatidėlioti.
