Apie tiltų statybą

Jei jau visai atvirai – tai kalba ne visai apie tiltus, o tik apie tiltelius. Gal net apie trumpučius lieptelius. Kažkada šią temą jau esu palietęs: kiek pašiepiau vieną tiltų nemokančią statyti žinių mergaitę. Ir – tikėkite arba patikrinkite – ji tiltus nustojo statyti. O štai tų pačių žinių berniukas – šiaip jau visai neblogas tos TV laidų vedėjas – tiltelį kiekvienoje žinių laidoje dar bando suręsti. Bet ne visuomet pavyksta. Todėl tai, ką perskaitysite toliau, prašau vadinti ne kritika, o tik geranoriškais iš žiūrovų surinktais pabumbėjimais.

Klausiate, kokie čia tiltai – tilteliai – liepteliai? Ogi trumpučiai.

Kai tos dienos žinios jau eina į pabaigą, tai jie ekrane pasirodo dviese: tas žinių vedėjas ir toji sporto komentatorė. Gražu žiūrėti, kokie abu jauni ir simpatiški! Ir tada jie pradeda statyti tiltą. Tiltelį. Lieptelį. Būtent taip man norisi pavadinti tą trumputį atsipalaidavimo ekrane momentą, kai jie kalba be iš anksto parašyto teksto ir stengiasi žiūrovus nustebinti savo paprastumu, demokratiškumu ir visažinyste. Tas atsipalaidavimo momentas visuomet trunka tik minutę arba pusantros. Bet daliai žiūrovų tai išauga į kankinamai ilgą procesą, nes šiandienos pasaulyje Pusantros Minutės Apie Nieką yra blogiau nei blogiausia reklama. Vienas nuolatinis to kanalo žiūrovas sakė, kad pretenzijų neturėtų, jei būtų pranešta taip: „Po reklamos prašome žiūrėti apie sportą“. O kita žiūrovė siūlė kitaip: „Tegu prognozę paskaito, o apie sportą tik po jos, nes prognozė yra svarbiau“. Na, aiškiau viskas taps, kai pereisiu prie pavyzdžių. Dar turiu pasakyti, kad tie pavyzdžiai ne metų metais rinkti, o yra patys šviežiausi: visi išgirsti šios savaitės žiniose.

Po reportažo apie iš jūros į krantą išmestus, o po to išgelbėtus ruoniukus, kuriems buvo suteikti lietuviški vardai, ekrane – du jauni ir gražūs mūsų herojai: žinių vedėjas Rolandas ir sporto įvykių apžvalgininkė Asta.

Rolandas: „Nuostabūs gyvūnai. Bet man atrodo, kad kažkada baigsis visi tie lietuviški vardai. Ir ką tada reikės daryti?“ Asta: „O jeigu, tarkim, pavadinsime juos sportininkų vardais?“ Rolandas: „Tikrai! Galėtų ruoniukas vadintis Šaras! Arba Valančiūnas!“ Asta: „Arba Sabas! O jeigu merginos?“ (H.V.: kokios merginos? Ruoniukės merginos?). Bet Rolandas apsimeta viską suprantąs ir sako „Hmhm…“ Asta: „Na, pavyzdžiui, Rožė. Arba Daiva…“ Po dvi sekundes trunkančios tylos (eteryje tai yra ilgai) Rolandas protingąją mintį ima dar plėtoti: „O ką daryti, jei du ruoniukai vienu metu būtų randami?“ Asta atsako iškart: „Tuomet pavadintume juos broliais…“ Ir tuo metu – dar gerokai prieš sporto naujienas – prasideda reklama. Ir todėl žiūrovams yra laiko pagalvoti, apie ką gi buvo šitas ką tik ekrane vykęs pokalbis.

Kitą dieną žinios baigiasi reportažu apie vienon sodybon užklydusį retą paukštį – juodąjį gandrą. Taigi jų vedėjui bei sporto apžvalgininkei šnekos vėl yra. Rolandas: „Sunku suprasti, ar reikia džiaugtis tokiu svečiu, ar reikia jį kuo greičiau iš sodybos išprašyti“. Asta: „Reikia džiaugtis!“ Rolandas: „Tikriausiai reikia džiaugtis, nes tai gali atnešti kažkokią (? skliausteliuose visur klaustukų H.V. pridėjo) laimę. Bet Domantui Saboniui, – tęsia Rolandas, – vakarykščiai skausmai laimės jokios neatnešė (H.V.: Ar čia prasideda tilto į sportą tiesimo darbai?). Asta: „Skausmai vis aštrėja ir netgi (?) sunerimę yra Domanto artimieji“. Rolandas: „Kol Sabonis ilsėsis, Vingio parke skraidys atpažinti (?) skraidantys objektai – diskai…“

Ir po šitos žodžių bei minčių raizgalynės vėl prasideda reklama. Vėl žiūrovas turi aštuonias minutes laiko pagalvoti, ką čia jam LNK žinios pranešė.

Bet mes važiuojame į tų žinių pabaigą dar ir kitą savaitės dieną. Čia mūsų herojai – protingasis Rolandas ir gražioji Asta – pasirodo tuoj po reportažo apie Lietuvoje prasidėjusį masinį grybavimą.  Rolandas: „Asta, ar buvai šiemet grybauti?“ Asta: „Buvau, voveraičių radau. O tu, Rolandai, ar bandei?“ Rolandas: „Aš radau ir palikau, nes po to (?) pagalvojau, kiek daug darbo laukia tuos grybus sutvarkyti, grįžus į namus. Bet dabar, Asta, pasakyk, ar negrybavo krepšininkai futbolo aikštelėje?“

Štai! Buvo nutiestas dar vienas tiltas! Rolandas ir Asta mano, kad jis buvo nutiestas meistriškai. Bet taip mano tikrai ne visi.

Dar kitą dieną – po reportažo, kuriame buvo pasakojama, kad pavyzdžiu mums turėtų tapti žmonės, švarinantys gamtą ir renkantys pajūryje paliktas šiukšles – mūsų rašinio herojai pasirodė pavargę, nes Rolandas Astai pranešė: „Šie žmonės, švarinantys pajūrį ir renkantys jame šiukšles, turėtų tapti mums pavyzdžiu“. Asta neprieštaravo. Reklama prasidėjo be jokio tilto. Ir net be lieptelio į sportą.

Kai jiedu skaito sufleryje bėgantį tekstą, yra labai gerai. Bet kai imasi tiltų statybos – nesiseka.

Nes tiltą tiesti reikia skersai upės. O ne išilgai.