Pro langą į dangų

Viešpaties keliai nežinomi. Dar labiau nenuspėjami žmonių minties vingiai. Aną savaitę, žvelgdamas į niūrų rudens dangų, čia svarsčiau, kaip taip išeina, kad tie patys žmonės, kurie prieš rinkimus šaukiasi naujų ir jaunų, tokių išrinkus, stojasi piestu, kad jie netaptų ministrais. Susitaikę su jaunyste, į atlapus jie kibo dėl diplomų.

Nėra ko net tolyn pasiųsti – visi tapo teisės ir advokatūros asais. Negali teisės bakalaurė būti teisingumo ministre, ir kvit. Reikia magistro diplomo.

Nueinantis ministras išvis ne teisininkas. Teisingumo ministrais buvo P.Baguška ir J.Bernatonis. Niekam nekliuvo jų partiniai diplomai. Kas ištraukė, kad diplomas yra tai, iš ko politiką pažinsi?

E.Jovaiša – akademikas. M.Puidokas – politikos mokslų daktaras, A.Gumuliauskas – istorijos daktaras, savo disertacija įrodęs, kad, be šaunaus kompartijos vadovavimo, šalies teatrai nieko gero nebūtų suvaidinę. Širinskienė – teologijos daktarė ir teisės magistrė, V.Pranckietis –  profesorius. O politikai iš jų – vargo vakarienė.

Vienas didžiausių užkariautojų ir politikos reformatorių Napoleonas kelią nuo 22-ejų artilerijos kapitono iki generolo, kam kariškiai sugaišta 25-erius metus, nuėjo per pusantrų metų. Tiesa, buvo baigęs karo mokyklą. Bet vienas jo maršalų M.Neyus buvo bemokslis kavaleristas. Teologijos studijas metęs J.Muratas generolą gavo per kelerius metus. Kaip ir pirklys A.Massena.

Diplomas yra popierius, kuris gražiai žiūrisi rėmelyje ant salono sienos. O ką sugebi? Koks tavo mąstymo greitis?

Esu priėmęs į darbą gal pusšimtį žmonių. Nė vieno neklausiau, kokį turi diplomą, išvis ar turi. Klausdavau – kartais nustebindamas – kaip mokykloje sekėsi spręsti algebros ir fizikos uždavinius. Ar suklydau? Pasitaikė. Bet būčiau suklydęs ir pro lupą tyrinėdamas jų diplomus.

O jei būčiau domėjęsis tik diplomais, neabejoju, dešimtys gabių žurnalistų laiku būtų negavę savo galimybės. Absoliuti dauguma pakviestųjų – kuo itin didžiuojuosi – pasiekė aukštumų. Ne tik žurnalistikoje. Vieni sukūrė verslus, kiti padarė akademinę karjerą, tapo rašytojais.

Džiaugiuosi, kad kažkada, kai jiems reikėjo pirmo patapšnojimo per petį, ta ranka buvo mano. Tai prisiminiau tik tam, jog pabrėžčiau, kad žmogui laiku suteikta galimybė yra ir galimybė tam, kuris tą galimybę suteikė. Mūsų atveju – tautai.

Taip, yra profesijų, kuriose diplomas ir pažymiai – aukso vertės. Gydytojas negali išmokti „maždaug“. Gydytojai, ypač chirurgai, turi išmokti 100 proc. taip, kaip reikia. Be diplomų neįsivaizduoju fizikos ir matematikos profesorių. Bet ir čia yra išimčių. Žurnalistikos ir verslo fakultetuose dėsto profesijos asai, kurie kartais gali ir gimnazijos atestato neturėti.

Politika – ne medicina, fizika ir net ne teisė. Diplomas – pliusas, bet tikrai ne karalius. JAV darbdaviai, priimdami žmogų į darbą, dažniausiai kreipia dėmesį ne į tai, kokios specialybės jo diplomas, o kurį universitetą baigė.

Jei tai mokykla iš pirmojo 25-uko, net istorikas ar politologas gali pretenduoti į finansininko vietą. Darbdavys žino: šito vyruko ar merginos IQ yra labai aukštas.

Bet net ir diplomas iš pirmojo 25-uko darbo negarantuoja. Universitetas yra tam, kad žmogus išmoktų mąstyti, dar geriau – darytų tai greitai, o ne amatui įgyti. Mąstymo ribotumo, bailumo diplomu nepridengsi.

Protas ir diplomas gali sutapti, bet dažnai jie vaikšto atskirai. Ypač XXI a., kai studijuoti gali bet kas. Tai gal, sakau, nesureikšminkim popieriaus? Ypač, kai politikas turi diplomų diplomą – jį rinkusių žmonių pasitikėjimą.