Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Už ką balsuoti? Gal patartumėt? Prieš kiekvienus Seimo rinkimus klausia. Gatvėje ir feisbuke, netgi paskambina. Išsilavinę, protingi, neprastai gyvenantys vyrai ir moterys nepaliauja manęs tuo klausimu stebinti. Jei bandyčiau suskaičiuoti, kiek žmonių per 20 metų bandė šitaip įsikabinti į mano atlapus, išeitų naujas kariuomenės batalionas.
Būna, kad susinervinu, net supykstu. Bet dažniausiai pasimetu. Jei atvirai, mažiau nustebčiau, jei žmogus manęs paklaustų, kuriuo paros metu jam būtų geriau mylėtis su savo pačia ir kaip.
Kai pirmą kartą nuskridau į Ameriką, pokario emigrantai kalė į galvą, ko negalima klausinėti amerikiečių. Amerikietis niekada neklausia kito žmogaus dviejų dalykų. Kiek uždirbi ir už ką balsuoji rinkimuose? Kodėl tada mūsų žmogus klausinėja? Ar tai infantilumas – tokia peraugta vaikystė?
Bet toks paaiškinimas man atrodo paviršutiniškas. Tas pats žmogus, klausinėjantis, už ką jam balsuoti, gyvenime yra šio to pasiekęs, jis visai savarankiškas, gali būti net labai kietas. Vadinasi, infantilumas čia niekuo dėtas.
Bet jei tai ne infantilumas, tai kas? Kas ketveri metai bergždžiai bandau įminti tokio klausimo potekstę. Jaučiu, kad tai nėra paprastas klausimas, į kurį paprastai atsakius klausėjas nusiramintų. Tai klausimas-kodas.
Bandau iššifruoti jį pasitelkdamas logiką. Mąstau taip: žmogus, kuris klausia, už ką jam balsuoti, aiškindamas, kad jie visi vienodi, kitas pasakys, kad vagys, turi būti proto tinginys. Tingi galvoti. Dar mąstau, kad toks žmogus gali būti narcizas. Įsivaizduoja, kad visi aplink turi eiti iš proto dėl to, kad jam nėra už ką balsuoti.
Paslaugi logika išveda formulę: proto tinginys + narcizas + žmogus be atsakomybės jausmo = klausinėtojas, už ką balsuoti. Bando savo atsakomybę užkrauti ant kito sprando.
Ot, problemą rado, ar sunku čia tau patarti žmogui? Nesunku. Patarimas nieko nekainuoja. Tik vėl svarstau: o kokia iš to patarimo nauda klausėjui?
Įtariu, ir turbūt ne be pagrindo, kad dažnas, klausinėdamas kitų, ypač žinomesnių, žmonių, už ką jam balsuoti, daro tai ne tam, kad balsuotų, už ką patartas, o tik tam, kad, praėjus mėnesiui ar dviem po rinkimų, galėtų teisuoliškai išrėžti: žiūrėk, ką šita tavo partija, už kurią liepei balsuoti, išdarinėja! Man neteisingai patarė, skalambys paskui toks savimi patenkintas narcizas.
Gal ir taip. Tačiau ar šalta išprotavimo logika gali mums padėti įminti kodą, kurio esmė ne senovės išminčiaus paliktas raštelis ar genijaus formulė, o pats žmogus – silpnas ir klystantis, bet tuo pat metu gudrus ir mokantis skaičiuoti ėjimus į priekį?
Viena mano pusė piktinasi ragindama nepasiduoti žmogaus be atsakomybės jausmo spaudimui. Kad tas įprastų atsakyti už tai, ką pridirbo. O kita mano pusė tildo pirmąją, primindama, kad turėtume suprasti ir užjausti žmogų, kai jam taip skaudžiai aišku neaišku.
Juolab, kad tokių žmonių Lietuvoje labai daug. O jei daug, tai kol neįminsime jų klausimo teiginio, už ką jam balsuoti – nėra už ką balsuoti, potekstės, mes, kurie įsivaizduojame esantys tie protingieji kurmiai, irgi negalėsime pajudėti iš vietos. Negalėsim ir Lietuvos išjudinti veiksmui.
O gal viskas yra paprasčiau? Žmogus visada turi pasirinkimą. Įskaitant balsavimą Seimo rinkimuose. Tik vienas iš tų dviejų pasirinkimų visada bus blogesnis už kitą. Gal tai tiesiog baimė suklysti? Tradicinio auklėjimo ir visos švietimo sistemos įkalta baimė, spaudžianti vaikų galvas, kad baisiausia yra padaryti klaidą. Gal mes tiesiog demonizavome klaidą?
