I dalį talpinome rugsėjo 24-ąją. Ją perskaityti galite paspaudę čia.

Nusikaltimai, kontrabanda ir gaisrai

Tauragė 1922 metais buvo pasienio miestas – ir tai matyti kone kas antrame pranešime. Arklių kontrabanda per Vokietijos sieną buvo tokia paplitusi problema, kad korespondentai jai skyrė ištisą pluoštą žinučių: prekybos suvaržymo komisija vien spalio mėnesį konfiskavusi 14 kontrabanda varytų arklių, milicija (policija tapo nuo 1924 m.) kitąkart sulaikiusi net septynis, o vienoje korespondencijoje pastebima, kad kontrabandai perkami mažo ūgio arkliai, mat jie esą siunčiami užsienin į anglių kasyklas dirbti. Kita korespondencija praneša apie sugautą papirosų (cigarečių) kontrabandą muitinėje – už 40 tūkstančių auksinų vertės tavaro (prekių), o vagys jau suimti. Vienas straipsnis netgi mini firmą „Eximportas“, kuri, konfiskavus arklius, pareiškusi pretenzijas į juos, tvirtindama turinti teisę tuos pačius arklius supirkti iš valdžios – korespondentas piktinasi tokia dviguba prekyba.

Ne mažiau dramatiškas ir plėšikų persekiojimo pasakojimas iš Šaukėnų apylinkės: rugpjūčio mėnesį milicijos nuovados viršininkas pasiuntęs tris milicininkus persekioti trijų plėšikų grupę, kuri buvo apiplėšusi miestelį. Po 7 kilometrų persekiojimo miške milicininkai plėšikus pasivijo ir susišaudymo metu du jų nukovė, trečiąjį sužeidė. Apylinkėje tapo ramu. Gyventojai džiaugiasi ir reiškia milicijai daug dėkingumo už šį svarbų žygį.

Vasarą Skaudvilę ištiko didelė nelaimė – birželio 2 dieną apie trečią valandą prasidėjęs gaisras sunaikino daugiau kaip 25 namus, sudegė paštas ir dalis intendantūros sandėlių, o nuostoliai skaičiuojami milijonais. Kita korespondencija patikslina, kad gaisro priežastis liko neišaiškinta ir kad nenudegusieji miestelėnai nuo gaisro nukentėjusiesiems sudėję net 200 tūkstančių auksinų aukų – solidarumo gestas, kuris korespondentui, matyt, atrodė vertas atskiro paminėjimo. Apie šią nelaimę jau esu rašęs „Tauragės kurjerio“ numeriuose.

Spalio 23-iosios naktį vagys bandė apiplėšti Tauragės bažnyčią: išdaužė langą, pagrobė kelis daiktus, bet, matyt, kažko sutrukdyti, pabėgo, palikdami dalį pasiruoštų išsinešti daiktų prie durų.

Tauragės turgaus aikštė ir liuteronų bažnyčia. Tribūnoje Kazys Grinius 1921-06-05. Iš žurnalisto Aleksandro Morozovo archyvo, autorius nežinomas

Vietinė spauda taip pat atidžiai stebėjo girtuoklystės problemą. Rašoma, kad Tauragės apskrities savivaldybės privalomasis įsakymas draudė svaigalus pardavinėti šiokiomis dienomis nuo 9 iki 18 valandos ir švenčių bei jomarkų (turgaus) dienomis apskritai, tačiau, anot korespondento Bachaus, traktieriai kimšte prikimšti žmonių ir uždraustu laiku, o vietos tvarkos dabotojai (sergėtojai) tokį pažeidimą tiesiog toleruoja. Panašiai Laukuvoje aprašoma sėkmingesnė kova su girtuoklyste – savivaldybės pastangomis smuklių sumažinta, prekybos degtine ir alumi valandos sutrumpintos, ir korespondentas su pasitenkinimu konstatuoja, kad girtų beveik nebėra.

Ūkis, prekyba ir pinigai

Ekonominis gyvenimas 1922 metų Tauragėje buvo toks pat neramus, kaip ir politinis. Infliacija ir pinigų kurso svyravimai – nuolatinė žinučių tema: rašoma, kad, pinigų kursui kritus, savivaldybės negali gaunamais mokesčiais padengti visų išlaidų, o kai kuriuose valsčiuose algos, mokamos valdininkams ar tarnautojams, siekia 20–25 tūkstančius auksinų per mėnesį – suma, anot pranešėjų, laikyta per didele.

Ryškiausias ekonominės korespondencijos pavyzdys – pranešimas apie kiaušinių prekybą. Kiaušinių kaina Tauragėje smuko iki 20 auksinų už dešimtį, nes Lenkija nutarusi leisti be muito eksportuoti kiaušinius į Londono rinką, kur lietuviški kiaušiniai atsidūrė konkurencijoje su lenkiškais. Vis dėlto vietos pirkliai jau buvo supirkę kiaušinių už 1,5 auksinų, bet jų į Londoną išsiųsti nepavyksta, ir Tauragėje net steigiamas didelis kiaušinių sortiravimo (rūšiavimo) punktas, kuriame turėtų dirbti iki 30 darbininkų – smulki, bet iškalbinga detalė apie tai, kaip į tarptautinę prekybą buvo įtraukta Tauragė.

Žemės klausimas taip pat kėlė aistras. Vienoje žinutėje aprašoma, kaip prie pat Tauragės miesto buvusio Vasilčikovo dvaro žemė, nusavinta ir turėjusi likti neišdalyta miesto atstatymo reikalams, iš tikrųjų atsidūrusi tokio Gitkino rankose, kuris ją už 250 tūkstančių auksinų nusipirkęs, o dabar mažais gabalėliais perparduodąs, reikalaudamas po 150 tūkstančių auksinų už dešimtinę. Apskrities valdyba, korespondento žodžiais, apie tai jau žinanti ir kreipusis į Savivaldybių departamentą, prašydama žemės nusavinimą paskelbti negaliojančiu, tačiau, kaip pastebima kitoje žinutėje, miesto taryba tik užprotestavo nutarimą – konkrečių veiksmų kol kas nesiimta.

Miškų ir medienos prekyba – dar viena svarbi tema. Rašoma apie miško varžytynes Kaune, kuriose Tauragės apskrities savivaldybė, siekdama parduoti savo miškų medieną, susidūrusi su rimta konkurencija ir gavusi tik dalį tikėtos sumos; kitoje korespondencijoje aprašoma, kaip privatūs miško pirkliai, gavę leidimą kirsti mišką, ima diktuoti kainas smulkiems malkų pirkėjams ir varžosi kaip nori – korespondentas ragina valdžią griežčiau prižiūrėti tokią prekybą.

Verta paminėti ir bankininkystės reklamą: „Lietuvos Prekybos ir Pramonės Bankas“ laikraštyje reklamavosi kaip seniausias ir didžiausias bankas Lietuvoje, turintis skyrius Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Tauragėje ir kitur, kviečiantis gyventojus patikėti jam pinigų reikalus – ženklas, kad net tokiu neramiu metu finansų sektorius aktyviai plėtėsi ir siekė pritraukti provincijos klientus.

Visuomenė, jaunimas ir kultūra

Nepaisant visų sunkumų, Tauragės visuomeninis gyvenimas 1922 metais buvo intensyvus. Mieste ir apskrities kaimuose veikė keletas jaunimo organizacijų – „Lyra“, „Nemunas“, katalikiška Lietuvos jaunimo sąjunga, kurios rengė vakarus, koncertus, spektaklius. Aprašomas Lauksargiuose surengtas „Nemuno“ draugijos koncertas su choru, dainomis ir komedijos „Smarkusis Kruša“ pastatymu, po kurio, korespondento žodžiais, svečiai išsiskirstė kupini džiaugsmo ir pasiryžimo tokius vakarus rengti dažniau. Kitoje korespondencijoje minima, kad Tauragės krašto jaunimas dar 1919 metais, okupacijos laikais, buvo įsteigęs „Tauragės Aido“ draugiją, kuri po metų pertraukos vėl atgaivinama.

Kultūrinį gyvenimą paįvairino naujienos: Tauragėje atidarytas kinematografas – vienas pirmųjų kino teatrų mieste, minimas su tam tikru pasididžiavimu (tikriausiai Kuršo salėje, buvusioje dabartiniu adresu Bažnyčių g. 5). Steigiamas „Piliečių klubas“, kurio tikslas – organizuoti paskaitas, vakarus ir suteikti darbo žmonėms galimybę kultūringai praleisti laisvalaikį. Deja, pranešėjas Narys su apgailestavimu pastebi, kad klubas greitai virto gėrimo, kortavimo ir šokių vieta, o po vieno šokių vakarėlio net kilo incidentas tarp valdininko ir vietinio gyventojo.

Skautų ir moterų organizacijų veikla taip pat fiksuojama: rugpjūčio 21 dieną Tauragėje įkurtas Lietuvos moterų sąjungos skyrius, į kurio steigiamąjį susirinkimą, rašiusiojo pastebėjimu, atėjo tik inteligentės moterys, nes visos kitos per daug užimtos. Mokytojų sąjunga rengia paskaitų ciklą, kurio pirmąją paskaitą filosofijos temomis turėjo skaityti psichiatrinėje ligoninėje dirbantis gydytojas J. Kairiūkštis.

Tauragės žydų pradinė mokykla, įkurta 1921 m. Fotografuota 1922 m. Šiandien čia prokuratūra Vytauto g. 55. Iš žurnalisto Aleksandro Morozovo archyvo, autorius nežinomas

Įdomus ir kultūros paveldo motyvas: viena korespondencija primena apie poeto Dionizo Poškos ąžuolus, vadinamus „Baubliais“, augančius Bijotų dvare pas Volmerį; korespondentas apgailestauja, kad paminklinė vietovė apleista, medžiai nyksta, o pas Volmerį saugomi poeto rankraščiai ir relikvijos prastos būklės. Autorius ragina Tauragės jaunimo sąjungą imtis rūpintis šiuo atminimu.

Klaipėdos kraštas ir siena

Klaipėdos krašto tema nuolat šmėžuoja straipsneliuose apie Tauragę – suprantama, nes kraštas ribojosi su Tauragės apskritimi ir buvo dar tik pereinamajame laikotarpyje (Antantės administracijos), o galutinis jo statusas Lietuvoje buvo nustatytas tik 1923 metų sausį, jau po šio straipsnio aprašomo laikotarpio. 1922 metų vasarą Lauksargiuose korespondentas rašo, kad Klaipėdos kraštas „nuales“: paskelbus, jog į Mažąją Lietuvą galima įvažiuoti tik su užsienio pasu, gyvenimas ten visai apmirė, krautuvės ir restoranai stovi tušti.

Kita korespondencija skundžiasi Klaipėdos pirklių vargais – prekėms, gabenamoms iš Vokietijos per Klaipėdos kraštą į Lietuvą, reikalingas Lietuvos atstovybės Klaipėdos kraštui perkainojimas ir vizavimas, o tai sudaro daug sunkenybių ir keblumo pirkliams. Dar kitur pasakojama, kaip krašto Lietuvos Respublikos atstovybė pirko prekes perkainodama jas dabartinėmis rinkos kainomis, kurios prieš patenkant į rinką žymiai sumažėjusios, todėl prekių gabenimas per Virbalio muitinę tapo neapsimokantis, o tranzitas brangesnis nei tiesioginis pirkimas iš Vokietijos.

Iš Tauragės pusės nuolat pranešama apie pasienio zonos gyvenimą: antroji sienos linija stiprinama, kad sumažėtų kontrabanda, muitinėje aptinkamos vis naujos kontrabandinių prekių partijos, o vietos gyventojai skundžiasi, kad prekės iš Vokietijos, nors ir gabenamos legaliai, tampa vis brangesnės dėl sudėtingos vizavimo tvarkos.

Vietoj pabaigos

Iš šių dešimčių trumpų korespondencijų, kurias 1922 metais į „Lietuvos žinias“ siuntė slapyvardžiais pasirašę Tauragės krašto žmonės, iškyla vaizdas naujos apskrities, beatsistatančios po karo griuvėsių ir bandančios sukurti savo administraciją, mokyklas, savivaldą. Gyventojų kasdienybėje tebėra tos pačios amžinos problemos – girtavimas, valdininkų savivalė, mokesčių našta, silpna infrastruktūra, politinės aistros.

Tauragė 1922-aisiais – tai pasienio miestas, kuriame susikerta Lietuvos valstybingumo kūrimo entuziazmas ir kasdienio gyvenimo sunkumai, kuriame šalia mitingų ir jaunimo vakarėlių vyksta kontrabandininkų žygiai per sieną, o kartu ir naujos mokyklos statybos – skundai dėl trūkstamų plytų. Būtent tokia – netobula, gyva, prieštaringa Tauragės apskritis liko įamžinta senojo laikraščio puslapiuose, o iš jų šiandien galime rekonstruoti to meto kasdienybę.