Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tęsinys. Pradžia „Tauragės kurjerio“ Nr. 53
Pilis, kuri augino kartas
Trečiasis knygos skyrius skirtas švietimui – nuo 1924 metais įkurtos Aukštesniosios komercijos mokyklos ir tarpukario gimnazijos iki sovietmečio politechnikumo bei 6-osios (dabar „Aušros“ progimnazijos) vidurinės mokyklos.
1965 metais mokykla iš pilies persikėlė į naują pastatą Prezidento gatvėje (šiandien – Martyno Mažvydo progimnazija), o jos vietą užėmė 1967 metais čia perkeltas Tauragės politechnikumas, kuriam ilgus metus vadovavo Stanislovas Kušleika ir kuris rengė metalo apdirbimo, žemės ūkio elektrifikavimo bei keramikos technologijų specialistus. Pilis tuo metu ir toliau augo – 1971 metais prie pietvakarinio korpuso pristatytas papildomas pastatas, o 1986-aisiais iškilo šiaurės rytų korpusas, kuriame šiandien įsikūrusi Tauragės meno mokykla.
Pasakojama ir apie tai, kaip buvusiose politechnikumo patalpose vėliau įsikūrė Moksleivių kūrybos centras, iš kurio išaugo dabartinė meno mokykla, subrandinusi ne vieną Lietuvoje žinomą kūrėją. Atskiri poskyriai skirti ryškioms asmenybėms – Liudui Mikalauskui, Jolantai Kazlauskienei, Martynui AUŽ ir Jomantei Šležaitei-Paukštei, kurių kūrybinis kelias prasidėjo būtent tarp pilies sienų.
Tauragės pilis 1967 m. KTU rinkinys
Kavinė, lėlių teatras, biblioteka
Įdomiausi liudijimai – apie 1990-uosius: jaunimo subkultūras ir undergroundą, tuo metu pilies rūsiuose veikusią kavinę „Vaiduoklis“, kurią 1996 metais įkūrė Moksleivių kūrybos centro vadovė Jolanta Kazlauskienė su vyru Robertu bei draugais Sigita ir Kęstučiu Bartušiais. Kadangi patalpose veikė švietimo įstaiga, alkoholiu prekiauti nebuvo leidžiama, todėl kavinėje daugiausia rinkosi vaikai ir paaugliai, vykdavo kultūriniai renginiai. Nepelninga kavinė veikė vos kelerius metus.
Šalia – šiltas pasakojimas apie 1991 metais įsikūrusią Vaikų biblioteką ir jos „Batuoto katino“ lėlių teatrą. Pirmąjį spektaklį „Katės namai“ 1991 metais pastatė mokytoja Valerija Bumbulienė su dukra, dailininke Dalia Mulevičiene, o nuo 1995-ųjų spektaklius vaidino pačios bibliotekos darbuotojos. Per 25-erius teatro gyvavimo metus pastatyta daugiau nei 20 spektaklių, o žiūrovų sulaukta net iš Karaliaučiaus krašto mokyklų. Knygoje prisimenama ir tai, kaip skyrius ilgus metus gyveno be vandentiekio, o pirmasis kompiuteris pasirodė tik po aštuonerių metų nuo įsikūrimo pilyje.
Dar viena 1967 m. Tauragės pilies nuotrauka. KTU rinkinys
Muziejaus kelias
Penktasis skyrius pasakoja apie tai, kaip iš kuklios, kiaurą stogą turėjusios įstaigos 1990 metais gimė šiandieninis Tauragės krašto muziejus „Santaka“, kurio pavadinimas simbolizuoja įvairių tautybių ir likimų žmonių susiliejimą Tauragėje. Autoriai primena, kad muziejus save vadina „laisvės bendraamžiu“, nes kūrėsi lygiagrečiai su nepriklausomybę atgavusia Lietuva – pirmasis direktorius Česlovas Vaupšas pradėjo dirbti 1990 metų rugsėjį, blokados ir Sausio 13-osios įvykių fone, o pirmieji apie 150 eksponatų buvo perimti iš uždaromo politechnikumo muziejaus.
Knyga atskleidžia ir tolesnę vadovų kaitą – nuo Artūro Červinsko, Vytauto Mažeikos, Petro Jokubausko iki Romualdo Vaitkaus ir dabartinės direktorės Eglės Červinskaitės – bei sparčią muziejaus raidą: nuo pirmosios 1991 metų dailės parodos ir 1992-ųjų etnografijos ekspozicijos, 2006 metais – archeologijos rytinio bokšto iki 2018–2019 metų didžiosios rekonstrukcijos, kai pilies rūsiai įgavo prašmatnaus ampyro stilistiką, o vakariniame Amžių bokšte atsirado šiuolaikinės garso ir vaizdo projekcijos, leidžiančios lankytojams tarsi nusileisti į Pirmojo pasaulinio karo griuvėsius.
Naujausi papildymai – 2024 metais įrengtas interaktyvus pabėgimo kambarys, skirtas knygnešystės tematikai, bei pernai fotografo Juozo Petkevičiaus ir restauratoriaus Audronio Skurvydo sukurtas unikalus Camera Obscura kambarys, leidžiantis lankytojams patirti analoginės fotografijos principus tarsi iš milžiniško fotoaparato vidaus. Šiandien muziejaus fonduose saugoma daugiau nei 22 tūkstančiai eksponatų, o padaliniais tapę Skaudvilės krašto muziejus, Alfonso Čepausko dailės galerija, Tremties ir rezistencijos muziejus bei Norkaičių tradicinių amatų ir etnokultūros centras liudija, kokį mastą įstaiga įgavo per tris su puse dešimtmečio.
Nemažai dėmesio skiriama ir pilies kiemelyje gimusiems festivaliams – Liudo Mikalausko įkurtam Tarptautiniam Tauragės muzikos festivaliui, Tauragės džiazo festivaliui ir muziejaus rengiamam šiuolaikinio meno festivaliui „Kvadratu“, kuris parodas kasmet „atneša“ tiesiai į miesto kiemus ir parkus. Atskiras pasakojimas skirtas ir fotografijos tradicijoms – nuo 2000 metais įrengtos fotogalerijos pietiniame bokšte iki fotografų klubo „Fotojūra“ veiklos.
Legendos, kurios nenori mirti
Knygą vainikuoja skyrius apie pilies legendas – kodėl lenkų turistai iki šiol ieško čia Radvilų giminės pėdsakų (klaidą sustiprino Henriko Sienkiewicziaus romanas „Tvanas“ ir pagal jį 1974 metais sukurtas populiarus filmas) ir kodėl tauragiškiai jau dešimtmečius pasakoja apie po pilimi esančius slaptus tunelius, nors realų pagrindą šiam mitui, tikėtina, davė paprasti požeminiai vandens latakai. Primenama, kad pokariu net buvo pagaminta puošni metalinė lenta su užrašu „Radvilų pilis“ – ji iki šiol saugoma muziejaus fonduose.
Autoriai atsargiai analizuoja ir tunelių mitą – jokių patikimų įrodymų apie požeminius tunelius nerasta, tačiau vienas iš keturių pilies bokštų turi rūsį, o kalbama, kad rūsį galėjo turėti ir buvusi kanceliarija, dabar tapusi muziejaus ekspozicijų erdve. Spėliones, pasak knygos, greičiausiai kurstė kadaise užmūrytos, o vėliau atrastos šildymo angos bei krosnių liekanos didžiojo korpuso rūsyje.
Tauragės pilis. XX a. IV dešimtmetis. Edgaro Jankausko kolekcija (iš FB Lietuva senose fotografijose)
Miesto simbolis, kurį nori pažinti visi
Knygos autoriai pabrėžia, kad pilis tauragiškiams reiškia gerokai daugiau nei istorinį pastatą – daugelis miestiečių čia lankė mokyklą, politechnikumą, piešimo ar dainavimo pamokas, vaidino Pilies teatre ar tiesiog rinkosi komplekso užkampiuose. Prasta pastato būklė nepriklausomybės pradžioje, kaip rašoma pratarmėje, kūrė savotišką aurą, kurioje virte virė kūrybinė energija ir atgimimo įkvėpimas – būtent šią, iki šiol nedaug kam žinomą, kasdienybės pusę autoriai ir siekė užfiksuoti knygoje.
Knygoje pasakojama ir apie 2017 metais surastą užmirštą pilies šulinį, prie kurio dabar įsikūrusi kalvio Kęstučio Plyskaičio skulptūra „Barzdukas“ – mitinis nykštukas, jau dešimtmetį sulaukiantis smalsių turistų grupių dėmesio.
Kada pasirodys knyga
Leidinys „Tauragės pilis“ pasirodys šių metų pabaigoje. Planuojama, kad knygą sudarys šeši skyriai, laiko juostos, padedančios skaitytojui orientuotis įvykiuose, bei gausybė iliustracijų iš muziejaus fondų ir kitų archyvų.
Knygos sudarytojai dėkoja visiems, sutikusiems pasidalyti savo istorijomis, tekstų bendraautoriams ir leidybą finansavusioms institucijoms. Atskira padėka skiriama ir Birutės Baltrušaitytės viešajai bibliotekai, Martyno Mažvydo progimnazijai, Meno mokyklai, Vytauto Didžiojo universitetui bei Kauno regioniniam valstybės archyvui, be kurių pagalbos knygoje panaudotos archyvinės medžiagos surinkti nebūtų pavykę. Kaip pažymima pratarmėje, sudarytojai šią idėją puoselėjo jau keletą metų, tikėdamiesi, kad leidinys taps neišsenkančiu istorijų šaltiniu, kuriame kiekvienas skaitytojas atras sau įdomų faktą apie ryškiausią miesto architektūrinį simbolį.
Kaip pabrėžia sudarytojai, svarbiausias knygos tikslas – ne tik surinkti į vieną vietą per dešimtmečius išsibarsčiusius faktus, bet ir parodyti, kaip vienas pastatas gali atspindėti visos šalies istoriją: nuo imperijos represijų ir okupacijų iki nepriklausomos valstybės kultūrinio gyvenimo. Tikimasi, kad „Tauragės pilis“ taps ne tik vertingu šaltiniu kraštotyrininkams ir istorikams, bet ir smagia, lengvai skaitoma knyga kiekvienam tauragiškiui bei miesto svečiui, norinčiam geriau suprasti, kodėl šis pastatas iki šiol laikomas širdimi to, ką vadiname Tauragės tapatybe.
Leidinio pristatymo data bus skelbiama rudenį. Muziejus pažada, kad knygos pristatymo šventė vyks tose erdvėse, apie kurių praeitį ir dabartį rašoma leidinio puslapiuose.
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
