Laimė – galimybė „įeiti“ į žmonių gyvenimus

Laimė dešimt metų dirbti „Tauragėje kurjeryje“ ištiko netikėtai  ir gana komiškai. Dėl to, kad leidžiantis saulei „Tauragiškių balso“, kuriame dirbau daug metų ir buvau jo akcininkė, su kolega ieškojome kitos nišos ir trumpai slapta leidome kitą leidinį – „Tauragės kronikos“, ieškodama šiam leidiniui medžiagos gatvėje pakalbinau kažkur matytą jauną verslininką. Taip užsimezgė ryšiai su Renaldu Malychu, naujuoju „Tauragės kurjerio“ redaktoriumi, kuris siekė prikelti keletą metų gyvuojantį leidinį. Tuomet rašinio „Tauragės kronikoms“  neparašiau, bet gimė mintis prisijungti prie jo vadovaujamo laikraščio buriamos komandos.
„Tauragės kurjerio“ vadovo suburta komanda pateisino jo, akcininkų ir skaitytojų viltis – laikraštis darėsi vis labiau žinomas, mėgiamas skaitytojų ir reklamos davėjų.Didžiąją gyvenimo dalį dirbusi spaudoje, turiu pasakyti, kad tai buvo visiškai kitoks leidinys negu senieji stagnaciniai, apie kuriuos būdavo juokaujama, kad rašeivos kažką rašinėja, o skaitytojai skaitinėja, nors vienam kitam senųjų laikraščių buvo pavykę išsiveržti iš senųjų rėmų.Nelengvai versdamiesi mes buvome maksimalistai – bėginėjome, ieškojome tikrų, o ne išgalvotų naujienų, skaudžių įvykių, rašėme apie tai, kas labiausiai žmonėms rūpėjo. Pas mus jokia tema nebuvo tabu, nebuvo reikalaujama atsižvelgti į jokius autoritetus, tik sąžiningai viską ištirti ir rašyti tiesą. O tai yra kiekvieno žurnalisto pareiga ir svajonė.Korespondentams kartu su laikraščio skaitytojais teko išgyventi nemažai ir dramatiškų, ir komiškų situacijų. Gaurėje viena po kitos liepsnojo padegtos sodybos. Važiavome ir važiavome į Gaurę. Valdžia siūlė premiją už padegėjų „galvas“, gauriškiai naktimis budėjo miestelyje, tačiau nuo vietinio padegėjo buvo sunku apsisaugoti. Tačiau nusikaltimų nepavyko nuslėpti, padegėjai buvo nuteisti. Keistas likimas, bet vienas jų, jauniausias, atlikęs bausmę, žuvo liepsnose mūsų rajone, plėšdamas elektros pastotę…Laikraščio korespondentams yra tekę žmonėms padėti tiesiogiai, ne tik ruošti žurnalistinius tyrimus. Turbūt visų dalyvių atmintyje išliko įvykis, kaip korespondentai su viena ūkininke ir Mažonų seniūnu išvadavo kito ūkininko „areštuotą“ karvę, kuri esą nuėdusi jo dobilus. Bet mes ten neradome nė vieno dobilėlio…Pradžioje teko išgyventi itin dramatiškų įvykių. Už satyrinį rašinį laikraštyje šmeižiku buvo pripažintas neetatinis korespondentas Antanas A. Toliau bylinėdamasis jis mirė teismo salėje. Tai auka svetimo politinio karo, į kurį įsivėlusi, nukentėjo ir redakcija.Minėtos baudžiamosios bylos požiūriu vertinant dabartinę žiniasklaidą kalėjime turėtų sėdėti daugelio televizijos laidų žurnalistai… O gal tai, „kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui?“, todėl nemaža dalis vietinės spaudos dar yra bedantė. Galbūt ji kitokia ir negali būti, nes bijo draudimų, mat galima rašyti apie nužudytą žmogų, bet nevalia minėti įtariamojo žmogžudyste pavardės, kol byla nebus galutinai baigta, o tai gali užtrukti ne vienerius metus. O jau apie nepilnamečių eibes net užsiminti negalima… Todėl nereikia stebėtis, kad vienos mokyklos vadovybė bijojo spaudai atskleisti pavardę šaunaus šios įstaigos ūkvedžio, kuris kovojo su nelegalių rūkalų pardavėjais, mat rūkalus pirko… nepilnamečiai moksleiviai. Vengdami viešumo, apsistatę draudimų ir baimės sienomis, šalyje auginame slaptumą ir baimę.Atsigręžus į praėjusį laiką dažnai apima nostalgija, nes tuomet nebuvo taip išvešėjusios politinės kovos, atrodė, kad didžioji dalis visuomenės dirba „dėl tos Lietuvos“. Dabar vieni kitus skirsto į karabasus ir barabasus, nors vieni nuo kitų nesiskiria – yra pasinaudoję nemažomis privilegijomis, tačiau ir nemažai nusipelnę rajonui.Spaudoje dirbau keturiasdešimt penkerius metus. Toks buvo mano pasirinkimas, tokia mano profesija. Žiniasklaidoje dirbant neįmanoma pelnyti turtų, o dėl šalyje visą laiką egzistuojančios ydingos apmokėjimo sistemos nėra ir didesnių socialinių garantijų. Darbas nelengvas, nes kiekvieną dieną tu turi ieškoti ko nors naujo, negirdėto, sukti galvą, aiškintis įvairias gyvenimo peripetijas, sulaukti įvairiausių vertinimų. Bet kartu tai pats nuostabiausias darbas, niekuomet netenka nuobodžiauti, nes niekuomet nežinai, ką tądien veiksi, kur teks lėkti, kuo domėtis, su kuo bendrauti. Korespondentų darbas ypatingas tuo, kad pašnekovui leidus gali „įeiti“ į jo gyvenimą…Tačiau viskas turi pradžią ir pabaigą. Man atėjo laikas atsisveikinti su savo skaitytojais. Visiems, su kuriais suvedė korespondentės keliai, kurie padėjo daug ką suprasti, išsiaiškinti, su kuriais bendravimas teikė daug džiaugsmo, dėkoju, linkiu kuo geriausios sėkmės ir kad jie nepamirštų „Tauragės kurjerio“. Kuklaus laikraščio jubiliejaus proga geriausi linkėjimai ir ištikimiems laikraščio skaitytojams.