Ponia, pasitaisykite kaukę!

Paskutiniame laikinosios Vyriausybės posėdyje trečiadienį laikinasis premjeras Saulius Skvernelis paragino kiekvieną politiką ir eilinį lietuvį „dirbti savo darbą“ suvaldant koronaviruso pandemiją Lietuvoje. Pykčio blyksnį išprovokavo kasdien greitojo ėjimo žingsneliu į viršų šaunantys pandemijos aukų skaičiai.

„Arogantiškas p**dukas“, – pagalvojau ir po sekundės pasigailėjau. Antrasis karantinas Lietuvoje tęsiasi jau ilgiau nei mėnesį, bet akivaizdžios jo naudos net per padidinamąjį stiklą nepamatysi. Ir nieko keisto. Ne valdžia turi mus saugoti, turime saugotis patys ir ypač saugoti tuos, kurie niekuo dėti praeina pro šalį. Pavardysiu pavyzdžių. Realių. Trečiadieninių.

Tauragės rajono poliklinika. Ryte prie kraujo tyrimų kabineto ir tvarstomojo – eilės. Sąžiningai dėvintieji kaukes įleidžiami į patalpas pamatavus kūno temperatūrą, bet stovėdami eilėje prie gydytojo kabineto tas kaukes nutraukia nuo nosies, neva kvėpuoti sunku, o akiniuotiesiems stiklai rasoja. Kaip taisyklė, kaukes ant barzdos dažniausiai traukia tie, kurie labai įsižeidžia, kai valdžia juos į rizikos grupę įtraukia.

„Ponia, pasitaisykite kaukę“, – tarsteliu arčiau nei už metro stovinčiai senjorei.

„Aš nesergu“, – atšauna man moteris ir toliau ramia sąžine ramsto sieną.

Tuos pačius žodžius tik jau ne vienai, o visiems pimpianosiams pakartoja iš kabineto išėjęs respiratorių ir pirštines dėvintis gydytojas. Penkioms minutėms kaukės užtempiamos ant nosių, paskui scenarijus kartojasi, maždaug – kaukę dėviu ne dėl apsaugos, o dėl vaizdo.

Antrasis pavyzdys – Tauragės ligoninė. Pacientų nedaug, jų lankymas uždraustas, bet personalas maloniai padeda artimiesiems ir perduoda siuntinukus – vandens ar drabužius ligoninėje gulintiems tauragiškiams. Istorija su kaukėmis kartojasi. Vienos moters paprašius užsidėti kaukę tinkamai, ji atšovė, kad per dešimt minučių joks virusas nei jos, nei aplinkinių į lovą nepaguldys.

Trečiasis pavyzdys – Tauruose veikianti parduotuvė. Nors jos aikštelė tvarkingai atitverta ir automobilių joje nedaug, viduje žmonių gausu. Nudžiugau, kad 99 procentai pirkėjų sąžiningai dezinfekavo rankas ir dėvėjo kaukes, bet situacija laukiant eilėje eilinį kartą suglumino. Po pažastimi velnio lašų pasikišęs vyras atrodė taip skubėjo juos suvartoti, kad krenkšdamas į kaukę tiesiogine žodžio prasme lipo ant kulnų. Piktas žvilgsnis, kuris turėtų paraginti atsitraukti, nepadeda.

„Pone, laikykitės atstumo“, – pasakau, sulaukdama nebylaus palaikymo iš pardavėjos.

„Neaiškink“, – sučepsi velnio lašų pirkėjas, bet per žingsnį atsitraukia.

Taip, žinau, kad su kaip ant mielių augančiais sergančiųjų skaičiais daugėja ir viruso neigėjų. Pažįstu ir asmeniškai tokių, kurie piktybiškai nedėvi kaukių, arogantiškai šaiposi iš susirgusių žmonių, juokiasi, kai žiniasklaida paskelbia apie nuo koronaviruso mirusius žmones ir garsiai kalba apie gripą, kuriuo neva sirgo prieš du ar tris dešimtmečius ir, va, žiūrėk, nenumirė. Bet ir maro metu ne visi išmirė, ir šiltinę, ir raupus kai kurie išgyveno.

Antradienį laikinasis sveikatos apsaugos ministras perspėjo, kad koronaviruso aukų kasdien tik daugės. Ir dėl to kalti esame mes patys, o ne valdžia. Raginama premjero, pradėsiu dirbti darbą. Kasdien matydama pažeidimus nebetylėsiu. Aprėks? Tegu! Visiems gera ir maloni būti negaliu, nenoriu ir nebūsiu. Jei ne dėl kitų, tai dėl savo ir savo šeimos ramybės. Dirbkite „darbą“ ir jūs, kad bent šventas Velykas kartu su šeimomis sutiktume.