Kodėl šiuolaikiniai vaikai nebeatpažįsta paukščių ir kaip sugrąžinti jiems ryšį su gamta

2024-aisiais Vokietijoje, Badeno-Viurtembergo žemėje, Talios Härtel vadovaujama Tübingeno universiteto tyrėjų komanda atliko iškalbingą tyrimą. Mokslininkai paprašė 1752 ketvirtokų ir vyresnių mokinių (iki dvyliktos klasės) iš nuotraukų atpažinti trisdešimt paukščių rūšių. Rezultatai nustebino – vidutinis atpažinimo įvertinimas siekė vos 6,84 balo iš 30. Vadinasi, tipiškas mokinys teisingai įvardijo mažiau nei ketvirtadalį jam parodytų sparnuočių, nors visi jie buvo vietiniai, puikiai pažįstami to paties regiono gyventojai. Palyginus šiuos duomenis su analogišku tyrimu, toje pačioje žemėje atliktu 2005 metais, paaiškėjo neraminanti tiesa: vaikų gebėjimas teisingai pavadinti paukščius sumenko net 37,75 procento. Tai toli gražu ne kosmetinis nuosmukis. Kai atpažįstamumas per nepilnus du dešimtmečius sumažėja beveik perpus, akivaizdu, kad problema slypi kur kas giliau nei vien prastoje biologijos pamokų kokybėje.

Prabėgus metams, to paties žurnalo „Ecosystems and People“ puslapiuose ši tyrėjų grupė pasidalino papildoma analize, atskleidusia dar vieną svarbią tendenciją. Pasirodo, jaunuoliai nuo aštuonerių iki dvidešimt vienerių metų vidutiniškai 12,2 procento prasčiau atpažįsta nykstančias ar retas paukščių rūšis nei jų bendraamžiai prieš du dešimtmečius, o šis ryšys yra statistiškai reikšmingas. Vadinasi, paukščių populiacijų traukimasis ir blėstantis vaikų gebėjimas juos atpažinti yra ne šiaip sutapimas, o vienas kitą maitinantys procesai. Sparnuočių mažėja, todėl vaikai rečiau juos išvysta savo kasdienybėje; rečiau matydami, nebemoka jų pavadinti, o pamiršę vardus – apskritai nustoja juos pastebėti. Mokslininkai tai vadina pasislinkusio atskaitos taško (angl. „shifting baseline“) sindromu: kiekviena nauja karta esamą situaciją priima kaip normą ir paprasčiausiai neturi su kuo jos palyginti, todėl nesupranta, kad dar visai neseniai viskas atrodė kitaip. Šią realybę patvirtina ir kiti darbai. Dar 2022 metais Bavarijoje, Weihenstephan-Triesdorf taikomųjų mokslų universitete, tyrėjai Enzensberger, Schmid, Gerl ir Zahner pastebėjo, jog šiuolaikiniai vaikai atpažįsta apie 25 procentus mažiau paukščių ir 15 procentų mažiau stuburinių gyvūnų nei jų bendraamžiai testuose prieš dešimtmetį. Negana to, 2026 metais Leibnizo žemės ūkio kraštovaizdžio tyrimų centro paskelbta 463 žemės ūkio regiono suaugusiųjų apklausa galutinai patvirtino: jaunesnės kartos sunkiai atpažįsta net ir pačias dažniausias, jų pačių gimtajam kraštui būdingas laukinių augalų bei paukščių rūšis.

Bendras Europos paukščių populiacijų paveikslas gana niūrus, nors ir seniai žinomas. 2025-aisiais Europos paukščių stebėsenos schema, apimanti 170 rūšių trisdešimtyje valstybių, oficialiai patvirtino, kad nuo 1980-ųjų įprastų paukščių skaičius žemyne drastiškai krenta. Labiausiai kenčia žemės ūkio kraštovaizdžio sparnuočiai – tie patys vieversiai, pempės ir kiti laukų gyventojai, kuriuos anksčiau kiekvienas kaimo vaikas šaukė vardu, nes girdėdavo juos kiekvieną rytą. Prestižiniame žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ 2023 metais pasirodęs tyrimas šį paukščių nykimą visoje Europoje tiesiogiai susiejo su žemės ūkio praktikomis. Pažvelgus į Lietuvą, kur miškai ošia maždaug trečdalyje šalies, kur įkurti penki nacionaliniai ir trisdešimt regioninių parkų, o orą raižo per 400 užregistruotų paukščių rūšių, atrodytų, kad teoriškai situacija turėtų būti geresnė nei tankiai urbanizuotoje Vakarų Europoje. Visgi realybė kitokia. Nemaža dalis Lietuvos vaikų šiandien auga didmiesčiuose, kur gamta dažniausiai apsiriboja parku ar skveru, o net ir tie, kurie reguliariai atvažiuoja pas senelius į kaimą, nebūtinai praleidžia tą laiką lauke, stebėdami, kas skraido virš galvos ar gieda medžiuose.

Vis dėlto šią tendenciją galima pakeisti, ir tai puikiai iliustruoja 2025 metais Šiaurės Rytų Anglijoje atliktas tyrimas, publikuotas žurnale „Journal of Research in Science Teaching“. Tyrėjai pasiūlė 34 pradinių mokyklų mokiniams patiems stebėti laukinę gamtą, naudojant kameras su judesio jutikliais. Po šios intervencijos vaikai galėjo nupiešti ir teisingai įvardinti kur kas daugiau vietinių žinduolių, ypač tų, kuriuos patys „pagavo“ savo kamerų objektyvais. Svarbiausia šio tyrimo išvada slypi ne išmoktuose naujuose žodžiuose, o pačiame pažinimo procese. Vaikai mokėsi per tiesioginį susidūrimą, kai savo akimis pamatė gyvūną ir patys jį identifikavo, užuot žiūrėję į sausą vadovėlį ar pamokos skaidrę. Dar vieną reikšmingą atradimą 2024 metais žurnale „People and Nature“ pristatė Švedijos Lundo universiteto mokslininkai Jensen, Alkan Olsson, vonPost ir Isaksson. Jie pastebėjo, kad vaikai, augantys pilkesniuose, mažiau gamtos turinčiuose rajonuose, iš aplinkosauginės edukacijos gavo proporcingai daugiau naudos nei tie, kurie ir taip džiaugėsi žalumos apsuptimi. Net ir trumpas, bet autentiškas susitikimas su gamta duoda didžiausią efektą būtent tiems vaikams, kuriems jo labiausiai trūksta. Tai neįkainojama pamoka tiek miesto šeimoms, tiek bet kuriai programai, siekiančiai sugrąžinti jaunąją kartą arčiau gamtos.

Šis procesas visiškai natūraliai ir be jokio specialaus mokymo plano vyksta vasaros stovyklose, kur vaikai praleidžia savaitę ar dvi miško apsuptyje. Ne vienerius metus su vaikų grupėmis dirbantys vadovai nuolat pastebi tą patį scenarijų: pirmosiomis dienomis dauguma stovyklautojų absoliučiai neskiria paukščių rūšių ir net nesuka galvos dėl to, kas čiulba medžiuose ar tūpi ant šakos. Tačiau pakanka vos kelių dienų be telefonų ir planšečių. Kai ekranai nustoja blaškyti dėmesį, o laisvo laiko gamtoje atsiranda į valias, vaikai patys pradeda klausinėti: kieno čia balsas? Koks ten paukščiukas raudona krūtine? Kas taip smarkiai kala į medį? Šis smalsumas gimsta ne iš instrukcijų ar pamokų, o iš to, kad vaikui pagaliau atsiranda laiko ir erdvės pastebėti tai, kas visada buvo šalia. Anksčiau jis to paprasčiausiai nematė, nes visada turėjo į ką žiūrėti. Tokiose stovyklose kaip „Basakojis“, kur griežtai atsisakoma ekranų, šis pastebėjimo lūžis yra vienas nuosekliausių reiškinių, kurį vadovai mato kiekvieną pamainą.

Härtel ir jos kolegų tyrimai nuosekliai įrodo, kad rūšių pažinimas glaudžiai koreliuoja su aplinkosauginėmis nuostatomis bei ryšiu su gamta. Vaikai, atpažįstantys daugiau rūšių, kur kas labiau rūpinasi aplinka ir jaučia tvirtesnį emocinį ryšį su gamtos pasauliu. Šis ryšys veikia abiem kryptimis: kai vaikas pradeda atpažinti šalia gyvenantį padarą, jis ima juo domėtis, o susidomėjęs – siekia jį apsaugoti. Tačiau jei jis nežino nei gyvūno vardo, nei balso, nei išvaizdos, tas augalas ar paukštis jam tiesiog neegzistuoja, todėl nekyla jokios priežasties juo rūpintis. Manau, kad tai vienas iš tų dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkūs ir nereikšmingi, kol neįvertini jų platesniame kontekste. Vaikas, kuris nežino, kas yra vieversys, netenka ne tik konkretaus žodžio savo žodyne. Jis praranda ištisą pasaulio sluoksnį, egzistuojantį tiesiai priešais jį, bet liekantį nematomą, nes niekas niekada nepadėjo jam jo pastebėti.

Gera žinia ta, kad šį procesą vis dar galime apsukti, ir, kaip rodo anglų bei švedų tyrimai, tam nereikia nei specialių programų, nei brangių projektų. Reikia tik laiko gamtoje ir bent minimalios galimybės stebėti jos gyventojus. Vos savaitės miške, kur vaikai gyvena be ekranų ir turi pakankamai laisvo laiko tiesiog būti lauke, visiškai pakanka, kad jie imtų pastebėti tai, kas anksčiau slydo pro akis, ir klausinėti apie dalykus, kuriais niekada anksčiau nesidomėjo. Tas noras sužinoti, kas čiulba medyje virš galvos, yra vertingesnis už bet kokį testo balą, nes jis reiškia svarbiausią pergalę – vaikas pradėjo matyti pasaulį, kuris visada sukosi šalia, bet kurio jis iki šiol paprasčiausiai nepastebėjo.

Užs. Nr.155