Būsimąsias karatė žvaigždes ruošia naujas treneris

Nuo rugsėjo 15-osios Tauragės vaikų ir jaunių sporto mokykloje (VJSM) bei klube „Taurus“ mažuosius karatistus varžyboms ėmė ruošti naujas treneris – 25-erių tauragiškis Aurimas Galinaitis. Vėjais auklėtinius vadinantis vaikinas prasitarė, kad sunkiausia šiais laikais – išlaikyti vaikų dėmesį. „Ar įsivaizduojate, ką tie pašėlę, vietoje nenustygstantys „vėjukai“ gali ant tatamio nuveikti? Daug! Tereikia juos suvaldyti,“ – pagrindinį savo kaip trenerio uždavinį įvardija Aurimas.
Tai, kad nori dėvėti kimono, pašnekovas teigė neabejojęs nuo mažens. Viskas prasidėjo, kai jam sukako devyneri. Būtent tuomet vaikinas mokykloje pastebėjo į treniruotes kviečiantį skelbimą.– Žinojau, kad būsiu karatistas ir niekas daugiau. Net nežinau, kodėl traukė tatamis. Gal filmai turėjo įtakos. O gal tai, kad teta iš užsienio atsiuntė aprangą ir du diržus – baltą ir geltoną. Pirmosios treniruotės taip laukiau, kad daiktus susidėjęs sėdėjau jau valandą prieš jai prasidedant. Nebuvo svarbu ir tai, kad kiti už mane buvo vyresni, – pradžių pradžią prisiminė Aurimas.Po užsiėmimo ryžtas tik sustiprėjo. Patiko viskas: ir užduotys, ir trenerio filosofija bei mokėjimas nuteikti, netgi ir užvaldęs nuovargis.– Grįžęs net mamai dėsčiau, kad gatvėse muštis negalima. Mąstymas, atrodo, pasikeitė per vieną dieną. Įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, drąsos, – kokia didžiulė buvo trenerio Gintaro Cemnalianskio įtaka, atskleidė Aurimas.Į sportines aukštumas vaikinas kilo pamažu. Norėdamas kažko pasiekti treniruočių metu turėjo įdėti daugiau darbo. Tačiau motyvacijos niekad netrūko – į priekį vedė didžiulis noras. Sukaupęs pakankamai varžybų patirties, 2007 m. Europos jaunių (iki 17 m.) čempionate Aurimas iškovojo bronzos medalį. Tačiau tai, ką pasiekė, suvokė tik vėliau.– Negali sureikšminti pasiekimų – sustabarėsi. Nepatikėsite, bet pirmoje kovoje po to, kai laimėjau Europos bronzą, mane ant žemės nutupdė jurbarkiškis. Gavau į kaulus, nes maniau, kad esu už jį geresnis ir ant tatamio neturėsiu ką veikti. Tuomet sugrįžo supratimas, kad reikia toliau nuosekliai dirbti. Niekad nebuvau tas, kuris skina pergales ir kurį lydi sėkmė, – prisipažino Aurimas.Vaikino kolekcijoje – ir Lietuvos jaunučių bei tarptautinių varžybų sidabro medaliai. Ambicijų pakartoti 2007 m. sėkmę jam niekad netrūko. Netrūksta ir šiandien. Dar pernai vaikinas dalyvavo Lietuvos suaugusiųjų karatė čempionate. Tiesa, dalyvavo po ilgesnės pertraukos, tad sekėsi nekaip. Sunku kovoti, kai varžovai turi aukštesnės kategorijos diržus.– Baigęs mokyklą buvau metęs karatė treniruotes. Dirbau. Žinoma, sporto neapleidau. Atgal į šį kelią sugrąžino treneris Gintaras, pataręs stoti į Lietuvos sporto universitetą. Jo patarimo paklausiau 2010 m. Pernai įgijau atletinio rengimo/bokso trenerio specialybę. Praktiką atlikau Tauragėje, pas trenerį Edvardą Kutujevą. Tad esu „šviežias“ specialistas, – teigė Aurimas.Studijuodamas jis dvejus metus lankė Kauno karatė klubą, tačiau ten ryšys su treneriu taip ir neužsimezgė.– Jis paruošė gerai fiziškai, bet nemokė jokios taktikos, mąstysenos ant tatamio. Liepdavo pulti į kontaktą su varžovu, ir tiek. Pravargau ir nusprendžiau mesti. Savaitgaliais grįžinėdavau treniruotis į Tauragę. Turėjau keletą varžybų. Taip ir atsinaujino ryšys su G.Cemnalianskiu. Jis puikiai mane pažįsta, tad kaip kokią pasiklydusią avelę priėmė atgal, pasiūlė įsidarbinti Tauragės VJSM. Štai aš ir čia, – kaip sugrįžo į Tauragę, papasakojo pašnekovas.Šiandien Aurimas treniruoja dvidešimt septynis 5–6 metų karatistus.– Turiu molį, iš kurio noriu ką nors nulipdyti. Mokslo metų gale noriu matyti rezultatą. Sunku sutelkti jų dėmesį, o emocinis koordinacijos suvaldymas karatė yra svarbiausias dalykas. Auklėtiniai dažniausiai užsiėmę savo reikalais. Laksto kaip kokie vėjai. Tad mano uždavinys – išmokyti juos sutelkti dėmesį. Įsivaizduojate, kas iš tokių vėjų dėtųsi ant tatamio? Tereikia suvaldyti, – pirmųjų metų planą atskleidė Aurimas.Paklaustas, kokios jo paties kaip karatisto stiprybės ir silpnybės, vaikinas įvardijo greitą koją ir silpnas rankas bei korpusą.– Studijuodamas Kaune sumąsčiau, kad reikia stiprinti rankas. Todėl ėmiau lankyti bokso treniruotes. Sunku buvo, juk ten susirinkę aukšto meistriškumo boksininkai. Žinote, daugelis galvoja, kad mes, karatistai, tik programas rodome, kovojame su šešėliu, o boksas, kikboksas – tai jau kitas lygis. Tačiau mes kovojame be apsaugų, be pirštinių. Tam griežtesnės taisyklės (jokių smūgių į galvą bei kaklą) ir reikalingos – juk nepradėsime plikomis rankomis vienas kito talžyti. Ir mūsų traumų – lūžusių šonkaulių bei raktikaulių – niekas nemato ir apie jas neskelbia, – palyginimą su kitomis dvikovinėmis sporto šakomis pateikė Aurimas.