Ernestas Šetkus: „Mano svajonė – su Lietuvos futbolo rinktine laimėti Pasaulio čempionatą“

Vartininkas Ernestas Šetkus, drąsiai galima teigti, – žymiausias šių dienų Tauragės futbolininkas. Ilgą laiką puikiu žaidimu garsinęs mūsų miesto vardą Lietuvos, vėliau Kipro sostinėje (žaidė Vilniaus „Žalgiryje“, vėliau – Nikosijos „Olimpiakos“ klube), šiandien Ernestas pasiryžęs save atiduoti Bulgarijos futbolo aistruoliams.
Neseniai tauragiškis pasirašė dvejų metų trukmės sutartį su šios šalies Plovdivo „Botev“ klubu, o šią savaitę dalyvavo pirmoje komandos treniruotėje, kurioje naujokus pasveikino 4000 skanduojančių, į aukščiausiąją lygą sugrįžusią ekipą palaikančių sirgalių. Spalvotos petardos, garsios dainos, gerus laikus menantis Plovdivo miesto stadionas žaidėją nuteikė optimistiškai. Trumpo pokalbio metu Ernestas papasakojo apie savo karjeros pradžią, svarbiausios jos vingius, atstovavimą Lietuvos rinktinei, laisvalaikį ir meilę futbolui.– Kodėl būtent vartininko pozicija sudomino nuo pat pirmosios treniruotės? – Futbolą pradėjau žaisti kieme gal nuo kokių šešerių metų. Iš karto patraukė būtent vartininko pozicija, nes, dar būdamas vaikas, labai žavėjausi įspūdingais vartų sargų šuoliais. Norėjau ir aš išmokti taip „skraidyti“ (juokiasi).– Tavo, kaip vartininko, įgūdžius aikštėje tobulino ne vienas treneris. Galbūt galėtum išskirti tą, kurio taktika, treniruočių metodika, o gal puikios psichologijos žinios padarė didžiausią įtaką?– Nenorėčiau vertinti savo buvusių trenerių. Tačiau yra keletas, kuriems norėčiau nuoširdžiai padėkoti. Pirmiesiems treneriams Jonui Stažiui bei Broniui Kičui, kurie išmokė futbolo pagrindų, pirmajam vartininkų treneriui Vincui Kateivai, kuris padarė didžiausią įtaką man, kaip vartininkui, buvusiam „Žalgirio“ treneriui Igoriui Pankratjevui – už pasitikėjimą.– Pakalbėkime apie karjeros stotelę Kipre. Kuo skiriasi jų, kipriečių, ir mūsų futbolas?– „Olympiakos“ ekipai atstovavau du sezonus. Pasibaigus 2011/2012 metų čempionatui užplūdo dvejopi jausmai, norėjau ir likti, ir išvykti. Buvau kaip ir viskuo patenkintas, bet norėjosi judėti į priekį, išbandyti save kitoje šalyje. Lyginti galima būtų pradėti nuo komandų biudžetų: Kipro silpniausios komandos biudžetas prilygsta Lietuvos čempionų biudžetui. Kai komandos stipresnės finansiškai, jose žaidžia ir kur kas geresni žaidėjai. Kipro ekipų sudėtyse galima išvysti labai daug legionierių. Populiariausi – portugalai. Dėl to kartais nukenčia komandos mikroklimatas, kadangi įvairių tautybių mišinys sąlygoja įvairius nesusipratimus ir konfliktus. Treniruočių metu Kipre daugiausia dėmesio skiriamas taktikai, Lietuvoje – fizinėms žaidėjų savybėms. Čempionate yra kelios tikrai stiprios komandos, neatsitiktinai Nikosijos „Apoel“ praėjusį sezoną pasiekė net ir UEFA Čempionų lygos ketvirtfinalį, bet netapo 2011/2012 metų sezono šalies čempionais. Į jų rungtynes renkasi 8000-15000 žiūrovų, tad kitos komandos tiesiog lieka šešėlyje. Kipre irgi labai didelis žiniasklaidos susidomėjimas futbolu. Kasdien leidžiami laikraščiai, vyksta TV transliacijos. Šiaip Kipro lyga tikrai daug stipresnė nei Lietuvos, galbūt tik teisėjavimo lygis panašus.– Su kokiais kultūriniais skirtumais ir sunkumais susidūrei Kipre? – Sunkiausia buvo priprasti prie vietinių žmonių nepunktualumo ir aplaidumo. Pirmas graikiškas žodis, kurį išmokau, buvo „rytoj“. Jie, kaip ir įprasta visiems pietiečiams, neskuba gyventi.– Per dvejus Nikosijoje praleistus metus tikriausiai spėjai pažinti vietos kultūrą bei žmones, tad drįsiu paklausti: rinktumeisi lietuvaitę ar kiprietę?– (Juokiasi). Lietuvos merginų nedrįsčiau lyginti su niekuo. Tiesiog jos – pačios geriausios.– Daugelis Lietuvos futbolininkų bet kokia kaina trokšta paragauti legionieriaus duonos ir vyksta ten, kur juos pakviečia. Ar egzistuoja šalis, į kurią niekad nepasuktų tavo karjeros kelias? – Yra valstybių, kurios nevilioja savo siūloma gyvenimo kokybe, bet visada reikia viską pasverti. Galbūt gyvenimo kokybė prastesnė, bet finansinės sąlygos daug geresnės. Tad kažkuriai konkrečiai šaliai  ištarti kategorišką „ne“, negalėčiau. Žinoma, kaip ir visi, norėčiau rungtyniauti tikroje futbolo šalyje – Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ar Ispanijoje.– Kokį apdovanojimą gavęs galėtum pasakyti, jog pasiekei viską? Kokio klubo marškinėlius vilki ir kokią taurę keli į viršų savo fantazijose?– Didžiausia svajonė – laimėti Pasaulio futbolo čempionatą su Lietuvos rinktine. Būtų pasiekta kažkas neįmanomo.– Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje debiutavai 2011 metų pavasarį, ir nuo tada šalies garbę gynei penkiuose susitikimuose. Koks būtų ryškiausias prisiminimas?– Visada prisiminsiu neseniai vykusias rungtynes su Latvija, kai pralaimėjome 0:5. Toks rezultatas tiesiog apgailėtinas. Bet kartais net pačiam sunku suprasti, kodėl taip blogai susiklosto vienos ar kitos varžybos.– Kas, tavo nuomone, yra geriausias Lietuvoje žaidžiantis žaidėjas? Geriausias Lietuvos futbolininkas?– Lietuvoje geriausias žaidžiantis futbolininkas – Ramūnas Radavičius iš Panevėžio „Ekrano“. Geriausias Lietuvos futbolininkas – mano kolega Žydrūnas Karčemarskas.– O geriausias pasaulio vartininkas? – Šiuo metu labiausiai imponuoja vokietis Manuel Neuer. Anksčiau patikdavo dabar jau pirštines ant vinies pakabinusio Peter Schmeichel žaidimas. Būtent dėl šio vartų sargo palaikiau ir visad palaikysiu „Manchester United“ klubą.– Kada vartininkų algos prilygs, tarkim, žymiausių puolėjų algoms?– Vartininkų algos, jų išpirkos niekada neprilygs puolėjų kainoms. Galbūt tai nutiks, kai vartininkai pradės mušti įvarčius (juokiasi). Pats labai norėčiau pagaliau kada pasižymėti.– Futbolas ir traumos – neatsiejami dalykai. Ar teko patirti rimtą traumą?– Vartininkams turbūt nebūna taip, kad galėtume pasakyti „esu visiškai sveikas“. Visuomet kuo nors skundžiamės (juokiasi). Labai rimtų traumų nesu patyręs, keletą kartų buvo skilęs riešo kaulas.– Kada nors esi pagalvojęs, kad pavargai nuo futbolo ir nori viską mesti? Kaip tuomet save nuramini bei motyvuoji iš naujo?– Be abejonės, būna akimirkų, kai, atrodo, norėtųsi viską mesti. Tokios emocijos dažniausiai užplūsta po skaudžių pralaimėjimų. Bet tada kyla kitas klausimas – tai kam pradėjai, jei meti viduryje darbo? Laisvu laiku tiesiog stengiuosi atsiriboti nuo futbolo. Mėgstu pažaisti krepšinį, nueiti į baseiną ar šiaip kur su draugais pasėdėti, išgerti po bokalą alaus (juokiasi).– Ar seki informaciją, susijusią su „Tauru“?– Kartais, laisvu laiku pasižiūriu „Tauro“ rungtynes. Smagu komandoje matyti vis daugiau jaunų tauragiškių. Didelį įspūdį padarė rekonstruotas stadionas. Labiausiai nepatinka, žinoma, vejos kokybė: tribūnos puikios, o veja – tragiška. Kaip taip gali būti? Be abejonės, norėtųsi pamatyti ir daugiau sirgalių stadione.– Galbūt ateityje baigsi savo karjerą ten, kur ir pradėjai – Tauragės „Taure“?– Kol kas dar nesiruošiu baigti karjeros, tad sunku būtų kažką konkrečiai pasakyti.