Jaunutis Šetkus: „Tauras“ niekuomet neišnyks iš futbolo žemėlapio“

Įprasta, jog pasibaigus futbolo sezonui, imama kalbėti apie pasiektus rezultatus, analizuojamos klaidos, mąstoma, kaip jų išvengti kitąmet. Kaskart pasklinda kalbų ir apie vieno ar kito A lygos klubo kovą už būvį. Šiandien tokios kalbos netyla ir Tauragės „Tauro“ stovykloje. Ar toks prastas pasirodymas – tik duobė ilgame kelyje, ar visko pabaiga? Jaunutis Šetkus suskubo nuraminti: mūsų mieste futbolas išliks. „Tauro“ vienas pagrindinių dalininkų pasidalino savo mintimis apie praėjusį sezoną ir ateinančius metus, sutiko atsakyti į keletą nepatogių klausimų.
 – Koks buvo 2012-ųjų metų futbolo sezonas „Taurui“?– Kalbėti apie tai, kas buvo gerai, yra nemadinga (juokiasi). Tad pakalbėkime apie tai, kas buvo blogai. Visų pirma, šiemet „Tauras“ pasirodė prasčiausiai per visą VšĮ „Tauragės futbolas“ egzistavimo laikotarpį. Mano manymu, sportininkai turi galvoti ne tik apie atlygį, bet ir trokšti kuo geriau pasirodyti. Juk geras žaidimas –  perspektyva tolimesnei karjerai. Tai įrodo ir anksčiau „Taure“ žaidusių futbolininkų pasiekimai. Kita didelė problema yra ta, kad nepavyko surinkti tokio biudžeto, kokio tikėjomės metų pradžioje. Dėl šios priežasties susidūrėme su finansinėmis problemomis. Tačiau tai – ne pagrindinė prastų rezultatų priežastis. Klubo dalininkai ir rėmėjai įgyvendins savo įsipareigojimus, kad ir pavėluotai, tačiau turnyrinės lentelės pozicijos jau niekas nepakeis. Kaip jie turi jaustis dėl to?– Nejaugi viskas taip blogai? – Žinoma, kad ne. Pasidžiaugti galime tuo, kad turime būrį augančio jaunimo, kurie pasiekia tikrai gerų rezultatų. Vis didėja vietinių žaidėjų skaičius pagrindinėje „Tauro“ sudėtyje. Būtų ir daugiau, tačiau baigę gimnazijas daugelis išvyksta studijuoti. Kita dalis perspektyvių vietinių futbolininkų nenori sunkiai dirbti, neturi kantrybės, tad meta profesionalų futbolą. Tai labiausiai liūdina. Džiugina tai, kad turime puikias sąlygas treniruotis. Nuo šių metų rudens pavyko suburti antrą futbolo akademijos klasę. Užsiėmimai vyksta net darželiuose.– Kokios yra pagrindinės priežastys, nulėmusios prastą šių metų „Tauro“ pasirodymą?– Priežasčių daug. Viena pagrindinių – bloga klubo finansinė padėtis, dėl kurios negalėjome įvykdyti visų savo įsipareigojimų žaidėjams. Dėl to negalėjome sukomplektuoti tokios komandos, kokios norėjome. Teko tenkintis tais, kurie sutiko žaisti sudėtingomis sąlygomis. Tad ne mes rinkomės žaidėjus, o jie mus (juokiasi). Sezono viduryje dėl tos pačios priežasties teko atsisakyti ir mūsų komandos „variklio“ Alessandro Mascia. Šis žaidėjas sulaukė ne vieno pasiūlymo, bet dėl šeimyninių aplinkybių jam teko grįžti į gimtinę. Nemažai įtakos mūsų rezultatams turėjo ir Vilniaus „Reo“ pasitraukimas sezono viduryje. Tai leido žaidėjams atsipalaiduoti, nes neliko tikimybės iškristi iš A lygos. Gaila, jog šiemet tiesiog nepavyko suburti tikro kolektyvo, kuris šiuo sunkiu metu būtų vieningas kaip kumštis. Dalis žaidėjų tokiomis sąlygomis nesugebėjo profesionaliai atlikti savo pareigų. Mes visi privalome gerbti žiūrovus, rėmėjus, klubo garbę ir neturime teisės vienas varžybas pralaimėti taip, jog žiūrovai keiktų, o pralaimėję kitas, išeiti lydimi pagyrimų. Stabiliu žaidimu išsiskyrė tik A.Mascia ir Roman Kuzin. Džiugina ir mūsų jaunimas, kuris įgijo nemažai žaidybinės praktikos A lygoje. Dėl susiklosčiusios finansinės padėties kalti ir mes, dalininkai. Galbūt mūsų norai neatitinka šių dienų realijų, juk statėme stadioną, eilėje laukia sporto bazės rekonstrukcija, po klubo vėliava subūrėme didelį būrį vaikų, kurių išlaikymas daug kainuoja. Ne vien valstybė turi remti sportą. Parama – kiekvieno verslininko sąžinės ir bendruomeniškumo supratimo reikalas. Jeigu norime gyventi darnioje aplinkoje, turime išmokti vienas kitam padėti.– Nė karto nepaminėjote trenerio Giovani Scanu. Ar likote patenkintas jo darbu? – Visų pirma noriu padėkoti ne tik G.Scanu, bet ir kitiems treneriams, kurie dirbo klube šiais metais. Su Giovani pasirašėme metų kontraktą su galimybe pratęsti dar vieneriems. Pirmiausiai turi paaiškėti klubo finansinė padėtis: laukiame savivaldybės sprendimo dėl paramos dydžio, tebevyksta derybos su privačiais rėmėjais. G.Scanu minėjo turintis kitų pasiūlymų. Sutarėme susitikti po atostogų. Atsižvelgdami į klubo situaciją, jam jokių priekaištų neturime.– O kaip su kalbos barjeru? Futbolininkai guodėsi, jog nesupranta trenerio nurodymų.– Pagal žiniasklaidos rodomą susidomėjimą šie metai mums buvo patys sėkmingiausi (juokiasi).Aišku, jog egzistuoja kultūrų skirtumai, tad nėra lengva nei žaidėjams, nei treneriui. Aš pats nesu anglų kalbos žinovas, bet futbolo tema susikalbėdavau ir be žodynėlio (juokiasi). Nemanau, kad profesionaliam futbolininkui, minimaliai mokančiam kalbą, yra sunku suprasti, ko reikalauja treneris. Giovani rungtynių metu daug pastabų išsakydavo itališkai, bet jos ir būdavo skirtos italų žaidėjams. Kas šito nesuprato, jų problema. Panaši situacija buvo ir tuomet, kai klube dirbo rusiškai kalbantys treneriai: dalis jaunimo nemoka rusų kalbos. Pasaulis pilnas trenerių užsieniečių ir tai niekam nesukelia problemų. Negaliu suvokti, kaip tokie futbolininkai tuomet gali išvykti žaisti į išsvajotą užsienį. Ar vyks ten, kur treniruos lietuvis treneris (juokiasi)? Vaikų pirmosios treniruotės turi vykti jų gimtąja kalba, tačiau seniai rungtyniaujantys futbolininkai turi mokėti susikalbėti futbolo kalba.– Visa tai – praeitis, tačiau labiausiai klubo gerbėjus domina tai, ar „Tauras“ išliks kitais metais?– Esu įsitikinęs tik dėl vieno – kad „Tauras“ niekuomet neišnyks iš Lietuvos futbolo žemėlapio. Bus geresnių ar blogesnių laikų, žais A lygoje ar kurioje kitoje, bet jis visuomet išliks. Tauragėje niekuomet netrūko ir netrūks spardančiųjų kamuolį, norinčiųjų išlaikyti tradicijas. Planuojame dalyvauti kitų metų A lygoje, bet tai priklauso ne vien nuo mūsų, klubo dalininkų. Reikia visų palaikymo. Žinoma, daug kas priklausys nuo to, kaip mūsų darbus įvertins Savivaldybė. Gal kam ir nėra svarbūs 140 vaikų likimai, kad jie, negavus paramos, atsidurs gatvėje. Šiuo metu „Tauriukai“ – vien klubo reikalas. Daugeliui nerūpi ir tai, kad Tauragėje atsirado dirbtinės dangos stadionas, kurio rekonstrukcija kainavo apie du milijonus litų ir didžiąją dalį laiko (80 proc.) juo nemokamai naudojasi vaikai. Savivaldybei rekonstrukcija kainavo tik 45 000 litų. Spaudoje pasirodė ir tokių samprotavimų, kad nereikėjo skirti „Taurui“ paramos, nes taip būtų buvęs išlaikytas gaisrinės tarnybos skyrius Batakių kaime. Tačiau VšĮ „Tauragės futbolas“ gyvuoja ne dėl naudos sau. Klubas siekia ugdyti vaikus, rūpintis jų užimtumu. Gerbiu kiekvieno nuomonę, tačiau mes šiuo metu geriau nesugebame. Jei kas gali, laukiame tokių VšĮ „Tauragės futbolas“.Norėtųsi stabilių metų, kad galėtume įvykdyti visus savo įsipareigojimus, kad nereikėtų taip nuvilti sirgalių bei rėmėjų, kaip nutiko šiemet. Noriu padėkoti ištikimiausiems „Tauragams“, Tauragės rajono savivaldybei, Lietuvos futbolo federacijai, Kūno kultūros ir sporto departamentui bei visiems klubo rėmėjams, kurie nepasitraukė šiuo sunkiu metu. Aš vis dėlto manau, kad tai buvo tik blogas laikotarpis. Taip pat už įdėtą širdies dalelę noriu padėkoti ir buvusiai direktorei Laurai Zaleckienei. Palinkėsiu jai sėkmės ir nenusigręžti visai nuo futbolo. Dėkojame visiems žaidėjams už supratimą.