Karatė meistras stažavosi Šveicarijoje

Rugpjūčio 8–13 dienomis Liucernos mieste vyko Šveicarijos karatė federacijos organizuojama pasaulinė vasaros stovykla, į kurią pagal Leonardo da Vinci edukacinę programą išvyko ir aštuoni Lietuvos karatė propaguojantys sportininkai bei treneriai. Vienas iš jų – sporto klubo „Taurus“ prezidentas, Tauragės vaikų ir jaunių sporto mokyklos karatė treneris Gintaras Cemnalianskis.
Stovykloje susirinko apie 120 dalyvių iš viso pasaulio. Karatė meno subtilybių mokėsi net patys mažiausi – septynmečiai. Suskirstyti į tris amžiaus grupes, stovyklos dalyviai turėdavo atlikti įvairias užduotis, klausydavosi teorinių pamokymų. Užsiėmimus vedė Šveicarijos karatė federacijos prezidentas Peter Steinmann, Pasaulinės karatė organizacijos komiteto narys Yasukazu Koi ir Japonijos instruktorius Shinichi Sotodate. Pastarąjį, neįprastai aukštą japoną, pasak G.Cemnalianskio, ypač pamėgo stovykloje besilankantys vaikai. Tauragiškis karatė treneris jautėsi Šveicarijoje tikru režisieriumi – stebėjo, gilinosi, mokėsi, analizavo. Dėliojo scenarijų – kas svečioje šalyje kitaip, ką tiktų panaudoti ir pas mus.– Kažkada šveicarai atrodė daug pasiekę. Buvo smagu palyginti dviejų skirtingų karatė mokyklų – Lietuvos ir Šveicarijos – treniruočių sistemas. Pas mus viskas labiau paremta sportiniu principu – „Užaugink čempioną“, ten – „šeimos principu“. Stovyklose dalyvauja visa sportuojančiojo šeima. Mūsų elementarų apšilimą šveicarai keičia kokiu žaidimu – susipažinome su daugybe šios tautos nacionalinių žaidimų. Tik nepamenu nei vieno pavadinimo, – pirmuosius pastebėtus skirtumus išdėstė G.Cemnalianskis.Skiriasi ir treniruočių režimas. Lietuvoje skiriama daugiau laiko poilsiui tarp treniruočių (kas tris ar keturias valandas): diena prasideda anksčiau, tačiau ir baigiasi vėliau. Šveicarai treniruotis pradeda vėlyvą rytą, ir po prakaito liejimo iki kito užsiėmimo ilsisi tik apie pusvalandį. Lietuvių delegacija keldavosi anksčiau už visus ir mindavo takus į šalia esančius kalnus. Įkvėpę gaivaus oro, išvalę mintis, pasigrožėję vandens kriokliu, skubėdavo į suplanuotą rytinę treniruotę.– Tiesiog kol kiti miegodavo, mums norėdavosi pasigrožėti įspūdingu vietos gamtovaizdžiu. Tas pakalnėse besiganančių karvių varpelių skambėjimas taip pat suteikdavo bendram paveikslui šiokio tokio šarmo. O stadiono, kuriame vykdavo treniruotės, galėtų pavydėti ne tik Tauragės futbolininkai, – sužavėtas Šveicarijos gamta prisiminimais dalijosi G.Cemnalianskis.Lietuvių grupei teko susipažinti ir su vietine egzaminavimo sistema. Kiekvienas egzaminas baigiasi kova, tai yra dvidešimt mažų kovų. Pradedama kautis su vienu priešininku, po minutės laukia kitas. Taip ir slenkasi eilė – pusvalandis pastovaus judesio. Beje, propaguojamos vadinamosios pilno kontakto kovos, kai leidžiami smūgiai visa jėga, tačiau sportininkai į „ringą“ stoja su apsaugomis. Lietuvoje tai nėra įprasta: kovojama be apsaugų, tačiau neleidžiami labai stiprūs smūgiai ar smūgiai į galvą.– Pabuvęs užsienyje, išvydęs kitos mokyklos metodikas, pradedi ir save kitaip vertinti. Iš japonų instruktorių reikia pasimokyti bendravimo psichologijos, šeimyniškumo, tampa prasmingas žaidimų įtraukimas į treniruočių programą. Atrodo, nieko nedarai, bet nejučiomis pradedi jausti smilkiniais tekantį prakaitą, – paklaustas, ar pasimokė ko iš šios stovyklos, atsakė G.Cemnalianskis.