Rabinas, išgyvenęs gete(1)

Alvidas JANCEVIČIUS | žurnalistas, istorikas

2017-08-04 17:36
Prieš pradėdamas šį pasakojimą apie dar vieną iš Tauragės kilusią garsenybę – rabiną, manau, turiu priminti šiandieniniam jaunam žmogui, kas gi tie rabinai yra. Rabinas – tai judaizmo religijos mokytojas, privalantis gerai išmanyti Torą, 613 įsakymų bei Halakha įstatymus. Rabinui ir jo šeimai keliami ypač aukšti moralės reikalavimai. O dabar – Holokaustą išgyvenusio žydų rabino Ephraim Oshry, parašiusio įspūdingą knygą apie Holokaustą Lietuvoje „Lietuvos žydų naikinimas“, žodžiai: „Didžiulis eruditas, savo visų sričių pažinimu ir etika rabinas Pogramanskis yra vienas genialiausių Toros aiškintojų pasaulyje, sulaukęs pagarbos bei susižavėjimo visuose kraštuose“. Tai pasakyta apie legendomis apipintą Mordechajų Pogramanskį, kurio jau vien pavardė, vertinant su šypsena, sakyte sako, kad jis bei jo giminė tikrai turėjo gyventi Tauragės krašte.

Lietuvai ir Prancūzijai nusipelnęs M.Pogramanskis buvo ne visai tradicinis rabinas. Dar paauglystėje jis sugebėjo įkurti sparčiai klestėjusią įmonę, gauti leidimus importuoti iš Vokietijos dažus, tapo sėkmingu verslininku. Negana to, buvo vienas iš keleto Lietuvos rabinų, atlaikiusių nacių geto baisumus. Nugyvenęs vos 45 metus, Mordechajus paliko neįkainojamus savo tyrinėjimus, savo mokinius ir neeilinę savo gyvenimo istoriją.

Gimė šis žmogus Tauragėje (žydiškai Tavrige) 1904 m. Kitas rabinas, Eliyohu Lopian, po daugelio metų prisiminė, kaip po Pirmojo pasaulinio karo keliavo per Lietuvos miestus, sustodamas kiekviename po dvi–tris valandas. Savo sodriu balsu mokydavo žydus nepasiduoti kitų religijų pagundoms, likti ištikimiems Toros studijoms bei auklėti vaikus judaizmo dvasia. Tuo pačiu jis ieškojo ir jaunų vaikinų, norėjusių mokytis Kelmės ješivoje (vidurinėje mokykloje).   

Po vieno tokio susitikimo Tavrige (Tauragėje) į rabiną kreipėsi 14-metis berniukas Mordechajus Pogramanskis, teigdamas, kad labai norėtų mokytis ješivoje. Nors jo senelis Chayim Yanover  buvo garsus visoje Lietuvoje rabinas, vaiką moderni to meto šeima leido ne į žydų, bet į viešąją vidurinę mokyklą, todėl ir apie Talmudą šis turėjo labai menką suvokimą.

E.Lopian, sužavėtas tokio paauglio entuziazmo, sutiko pasiimtį jį į Kelmę studijuoti Toros. Tačiau, kaip minėta, Mordechajus jau tada turėjo sėkmingą savo verslą ir todėl negalėjo ilgam išvykti iš Tauragės. E.Lopian su tokia sąlyga sutiko ir, pritarus vyresniesiems ješivos mokiniams, leido vaikinui lankyti pagreitintą pirmąjį Talmudo studijų kursą. Kiekvienas mokinys privalėdavo kartu su mokytoju parengti keleto Talmudo eilučių analizę. Mordechajus šias užduotis įveikinėjo labai nesunkiai, savo guviu ir imliu protu lengvai įsisąmonindavo visas perteikiamas mokslo tiesas. Tačiau nedavė ramybės ir verslas, nuolatiniai klientai ragino greičiau grįžti namo (neužmirškime, jog kalbame apie 14–15 metų paauglį!). Todėl M.Pogramanskis vis dėlto paliko Kelmę ir parvyko Tauragėn.

Bet vaikino kuratorius E.Lopian, supratęs, jog intelektualusis Mordechajus Toros studijų srityje gali pasiekti daug daugiau nei dažų prekyboje, vėl susirado jį Tauragėje ir šį kartą įtikino paauglį mesti verslą bei grįžti į ješivą.

Dvejus metus pasimokęs Kelmėje, 16-metis M.Pogramanskis Talmudo studijas tęsė Telšių ješivoje. Giliomis žydų etikos ir filosofijos žiniomis bei originaliu mąstymu jis stebino jau ne tik bendraamžius, bet ir vyresnius amžiumi bei padėtimi Panevėžio rabiną Joselį Kaganeumaną, Kauno rabiną Abraomą Šapirą, Telšių rabiną Chaimą Blochą, su kuriais pradėjo artimiau bendrauti. Kokie tai buvo žmonės, galima pailiustruoti vienu pavyzdžiu. J.Kaganeumanas 1923 m. išrinktas į Lietuvos antrąjį seimą, vėliau, išvykęs į Palestiną, rinko ten lėšas ir 1944 m. Izraelio Bene Berako mieste atkūrė ir šiandien tebegyvuojančią visame pasaulyje garsią seminariją, pavadintą Panevėžio ješivos vardu, buvo ilgametis jos vadovas.

Baigęs mokslus, Mordechajus, dabar jau gavęs Reb Motel vardą, pats keliavo po Lietuvą ir mokė jaunesnius vaikus.

Įdomus kuriozas nutiko su jo paties seserimi. Netikėtai daugeliui, ji susižavėjo komunizmo idealais, teigdama, kad tai vienintelis pasaulio problemų sprendimo kelias. Gerai, kad brolis laiku susigriebė, pasikvietė ją į keletą savo seminarų šia tema, kur sesuo galėjo pareikšti savo nuomonę bei gauti atsakymus į klausimus. Ir atsitiko taip, kad jau po poros tokių disputų Mordechajui pavyko įtikinti jauną merginą atsisakyti ankstesnių savo įsitikinimų.

Kartą M.Pogramanskis su kitu rabinu Aizaku Ausband ir močiuku važiavo traukiniu žydų berniukui atlikti brit milah procedūros. Tai žydų religinė vyrų apipjaustymo ceremonija, kurią atlieka močiukas aštuntąją kūdikio gyvenimo dieną. Po ceremonijos vyksta šventinės vaišės. Besiginčydama apie tikėjimo tiesas trijulė nepastebėjo, kaip pravažiavo reikiamą stotį.

Aizakas puolė į paniką: „Mes prapuolėm. Mes jau pravažiavome stotį“. Tuo tarpu Mordechajus ramiai jam atsakė: „Žydas niekada nepasimeta“. Kai jie kitoje stotyje išlipo iš vagono, suprato, jog iš čia į jiems reikalingą miestą traukinių tądien nebus. Todėl abu rabinai susėdo ir ėmė kantriai laukti. Staiga jie išgirdo vyriškio balsą: „Gerbiami rabinai! Ponai rabinai! Gal jūs mokate brit milah? Aš turiu berniuką ir man reikia jį apipjaustyti!“ Mordechajus pasisuko į Aizaką ir tarė: „Na, ar aš nesakiau? Žydas niekada nepasimeta! Juk būtent dėl šios priežasties, dėl šio žmogaus mes privalėjome atsidurti šioje stotyje!“

1937 m. M.Pogramanskis išvyko į Belgiją, kur tapo Heidės miestelio rabinu ir vienu autoritetingiausių ne vien šio miesto žmonių. O Antrojo pasaulinio karo išvakarėse trumpam vėl  sugrįžo į gimtinę. Deja, tas trumpas laikotarpis pavirto ašaromis ir skriaudomis, kančiomis ir išgyvenimais.

Lietuvą okupavus naciams, ne viename mieste buvo aptverti žydų kompaktiškai gyvenami rajonai ir į juos perkelti kitų rajonų gyventojai žydai. Taip atsirado liūdnai pagarsėję getai. Vienas didžiausiųjų buvo Kaune, Vilijampolėje. Jame gyveno apie 30 tūkst. žmonių, kurių dauguma išvežti į koncentracijos stovyklas arba sušaudyti IX-ajame forte. Tarp patyrusiųjų geto baisumus buvo kompozitorius Edvinas Geistas, teisininkas ir politologas Aleksandras Štromas, teatrologė Irena Veisaitė, daug kitų vėliau garsių asmenybių.

Nors vokiečiai apie M.Pogramanskį žinojo, jo ieškojo mieste, rabinas gete atsirado pats, gyveno čia su Lopiansky pavarde pasivadinusia šeima, kuri jam tegalėjo padėti duona ir vandeniu, niekur nesiregistruodamas, slapčia organizavo Toros ir Talmudo studijas. Nepateko jis ir į jokius sudaromus sąrašus ir tarytum apskritai neegzistavo. Nė vienas geto gyventojas jo neišdavė ir klausiami, ar pažįsta tokį M.Pogramanskį, vieningai atsakydavo – ne.

Stebėtinas faktas, bet visą geto egzistavimo laiką rabinas išliko nesusektas, o 1944 m. liepos 8-ąją pradėjus getą likviduoti, dargi sugebėjo iš jo pabėgti.  Beje, iš keliasdešimties tūkstančių ten buvusių žydų per geto egzistavimo laiką pabėgo vos 500.

Jau minėtasis rabinas Ephraim Oshry, pats išgyvenęs Kauno geto realybę, po daugelio metų rašė: „Aš visada stebėjausi, kad jis sugebėjo išlikti gete nepastebėtas, nes visų kitų buvo reikalaujama registruotis specialiuose sąrašuose. Jis išliko netgi per 1941 m. spalio „Didžiąją akciją“, kai į pagrindinę aikštę buvo vežami net sunkūs ligoniai ir dargi vyriausiasis Kauno rabinas – senas ir labai ligotas. Nežinau, kaip Mordechajui tai pavyko, tačiau be Dievo pagalbos čia tikrai neapsieita.   

Po išlaisvinimo pastebėjau, kad jis vis dar tebevaikšto apsirengęs skarmalais, nes neturėjo padoresnių drabužių. Kai iš Teherano atkeliavo pagalbos siunta, kurioje buvo daug batų bei paltų, pasirūpinau, kad Mordechajus jų gautų pirmiausia. Sutikęs po keleto savaičių, pamačiau, kad jis vis dar tebenešioja tuos pačius apdriskusius drabužius. Į mano klausimą, kodėl nenešioja naujųjų drabužių, rabinas atsakė : „Ar tu esi tikras, kad ta apranga, kurią mums atsiuntė, nenupirkta už pinigus, gautus nesilaikant Šabo?“  (Nesuprantantiems šių žodžių prasmės reikia paaiškinti, kad šabas (hebr. poilsis) – tai judėjų kassavaitinė šventė, prasidedanti penktadienio saulėlydžio metu ir pasibaigianti šeštadienio vakare. Šabo metu judėjams draudžiama dirbti, kurti ugnį maisto gaminimui ar net toli keliauti iš namų. Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai draudžia dirbti per šabą. Mozės laikais už darbą šabo metu buvo skiriama mirties bausmė – užmėtymas akmenimis.)

Lietuvai tapus sovietine, socialistine, toli į ateitį žvelgiantis M.Pogramanskis suprato, koks likimas laukia ir jo, ir tokių kaip jis. 1945 m. Mordechajus slapčia, be dokumentų, pabėgo į Lenkiją, o iš ten, vėlgi nelegaliai, buvo pervežtas į tuometinę Čekoslovakiją, iš kur jam pavyko patekti į Vakarų Europą. Tokia sausa oficiali versija. Gyvenime viskas buvo kur kas sudėtingiau.  Iš tikrųjų pirmuoju, labai rizikingu šuoliu laisvėn jis atsidūrė Lenkijoje. Jam labai daug padėjo Šveicarijos verslininko Yitzchaku Sternbuch žmona Recha, suorganizavusi slaptą rabino pervežimą specialiu automobiliu į tuometę Čekoslovakiją, o jau po to – į Prancūziją.  R.Sternbuch, pati būdama stačiatikė, turėdama vaikų ir dar vieno besilaukdama, išgelbėjo nuo socialistinio „rojaus“ daug nelegalių pabėgėlių, ištisas naktis leido miške Austrijos pasienyje, padėdama išvengti šiems žmonėms susidūrimų su Šveicarijos pasieniečiais. Ji pasitelkė pagalbon Vatikano apaštališkąjį nuncijų, Lenkijos ambasadorių, Lotynų Amerikos šalių diplomatus, savo namus pavertė tikru koordinacijos centru.

Prancūzijoje garsusis išeivis iš Tauragės laikinai apsigyveno Bailly miesto ješivoje, po to tapo Aix-les-Bains miesto ješivos dvasiniu vadovu, aktyviai bendravo su vietos mokytojais, aiškino Toros ir Talmudo tiesas bemaž pustrečio šimto karo našlaičių vaikų.

Būtent ten per R.Sternbuch seserį Guttą Mordechajus sutiko ir savo labai skaudaus likimo žmoną. Merginai karo pabaigoje buvo pavykę kartu su drauge netoli Plungės pabėgti iš vokiečių kareivių varomos kolonos. Po ilgų slapstymųsi jos aptiko didelę šieno kupetą, išsirausė joje landą orui įeiti ir taip ilgokai slėpėsi, kol vieną dieną išgirdo rusų kalbą. Tai sukėlė joms dar didesnę baimę, nes buvo girdėjusios apie barbariškus rusų kareivių poelgius. Tačiau pastarieji, gerokai pabadę kupetą šakėmis, atsitraukė, o išsekusios merginos, išlindusios iš savo slėptuvės, net nepajėgė stovėti. Tada viena jų, tikėdama, jog čia neapsieita be Aukščiausiojo pagalbos, davė įžadus kada nors ištekėti tik už Toros aiškintojo.

Vėliau merginos atsidūrė perkeltiems asmenims skirtoje stovykloje Vokietijoje ir, neturėdamos pinigų, jau minėtosios R.Sternbuch pagalba, sugebėjo atsirasti Aix-les-Bains miestelyje, kur, kaip žinia, jau buvo įsikūręs ir M.Pogramanskis. Jam krito į akį gražuolė mergina, o pastaroji ištęsėjo duotą sau žodį. Netrukus jie susituokė ir išvyko gyventi į Versalį. 

Tačiau likimas buvo skaudžiai negailestingas jaunai porai. Netrukus Mordechajus susirgo skrandžio vėžiu, apako, jį kamavo baisūs skausmai. Bet niekas negirdėjo rabino skundžiantis. Viskas, ko jis prašė Dievo, – kad šis padėtų jam grąžinti visas gyvenimo skolas – žinoma, dvasines.

Daugiau nei metus žmona kartu su R.Sternbuch vežiojo Mordechajų po įvairias klinikas, pas garsiausius Europos gydytojus. Deja, didžiulės pastangos nedavė rezultatų, ir 1949 m. vos 45-erių sulaukęs M.Pogramanskis vienoje Šveicarijos ligininėje mirė. Vėliau jo palaikai buvo pervežti į Izraelį ir palaidoti Bene Berako (Bnei Brak) miesto kapinėse. 

Skaityti komentarus (1) Spausdinti  |   Siųsti

Panašūs straipsniai

Jūsų komentaras