Pirmieji 15 metų – skirti „įsibėgėti“

Sulaukęs 15 metų žmogus laikomas pramuštgalviu paaugliu. Laikraščiui tiek metų – pakankamas laiko tarpas, kad skaitytojai jį pripažintų ir pamėgtų. Nesikuklindami galime sakyti: dabar „Tauragės kurjeris“ skaitomiausias mūsų rajone ir žinomas toli už jo ribų. Tiesa, neretai kai kam kyla abejonių – o kas per vieni tie laikraščio akcininkai, kiek jie lemia laikraščio turinį? Šįkart kalbamės su dabartiniais akcininkais Vytautu Liutkumi, Viktoru Kovšovu ir prieš keletą metų akcijas savo sūnui perleidusiu Robertu Piečia.
 Dėl laikraščio leidybos nesipykoPrieš 15 metų, 1997 metų rugsėjo 26 dieną, prie laikraščio „lopšio“ stovėjo šeši žmonės: Sigitas Kancevyčius, Bronislovas Jagminas, R.Piečia, Viktoras Kovšovas, V.Liutkus ir Arūnas Gendrolius.R.Piečia prisimena:– Tuo metu Tauragėje tebuvo leidžiamas tik vienas laikraštis. Su Sigitu Lakštingalų slėnyje per kažkokią šventę pakalbėjom, jog reikėtų dar vieno, kad būtų nuomonių įvairovė. Įgyvendinti tokią idėją reikia nemažai pinigų. Nors tapti akcininkais buvo pasiūlyta daugeliui Tauragės verslininkų,  tokiai avantiūrai ryžomės tik mes su Vytautu. Visi norėjo kokių nors garantijų, o juk čia garantuoti nieko negali.Paklaustas, ar tada galvota, kokios politinės pakraipos bus laikraštis, R.Piečia šypteli:– Paradoksas, bet nors anuomet akcininkai buvo skirtingų politinių pažiūrų, visi sutarėme, kad savo politinių ambicijų su laikraščiu nepainiosime, nedarysime jokios įtakos laikraščio leidybai. To susitarimo laikomės iki šiol. Žurnalistai visada rašė ir dabar rašo taip, kaip jiems atrodo. Niekad niekam nesame liepę rašyti apie tą ar aną. Nors dėl to esu užsitraukęs daugelio žmonių nemalonę, įsigijęs priešų. Mat daugelis manydavo, kad jei jau esu akcininkas, tai sprendžiu, apie ką rašyti, o apie ką ne…  Ir dar – niekada nesame dėl laikraščio leidybos susipykę, visada rasdavome bendrą sprendimą nepaisydami to, kiek kuris turėjome akcijų.Gelbėjo atkaklumasPasak R.Piečios, pirmieji penkeri metai buvo išties nelengvi. Nors ką ten nelengvi – pragariški.Buvo sunku rasti žurnalistų, nuolat trūko pinigų:– Buvo nesmagu, kad ne visada galėdavome laiku išmokėti atlyginimus, o ir ne tokie jie buvo, kokių žmonės buvo verti… – apgailestauja buvęs akcininkas. – Būta keleto momentų, kai sviro rankos, kai atrodė, kad tęsti beprasmiška. Tačiau neilgam – atsitiesdavome ir bandydavome eiti toliau. Esu užsispyręs Ožiaragis ir moku atkakliai siekti tikslo…Pasak jo, reikalai ėmė kopti į kalną, kai redaktoriumi tapo Renaldas Malychas, tebevadovaujantis laikraščiui iki šiol.– Jaunas, energingas, entuziazmo kupinas žmogus buvo būtent tai, ko reikėjo, – sako jis.2007-aisiais, tapęs rajono savivaldybės meru, R.Piečia padovanojo laikraščio akcijas savo sūnui Martynui – kad nekiltų interesų konflikto ar bereikalingų interpretacijų. Dabar stambiausias laikraščio akcininkas, 25-erių automobilių prekybos versle besisukantis vaikinas, gyvena Vilniuje.– Pirmieji 15 metų buvo skirti įsibėgėti. Tikiuosi, kad kiti 15 metų bus lengvesni, geresni. Linkiu, kad jumis pasitikėtų ir skaitytojai, ir reklamos davėjai, ir jų ratas tik plėstųsi, – sakė R.Piečia.Etiketės nelimpaKitas akcininkas, Tauragės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas V.Kovšovas, irgi prisiminė tuos sunkius, tačiau kartu ir įdomius laikus, kai laikraštis tik stojosi ant kojų. Pasak jo, nebuvo lengva nei akcininkams, nei kolektyvui. Tačiau akcininkai tikėjo tais žmonėmis, kurie dirbo laikraštyje.– Džiaugiuosi, kad jiems neteko vykdyti kieno nors užsakymų, kad jie visada galėjo likti nepriklausomi ir ginti tik skaitytojų interesą.Sveikindamas 15-ojo gimtadienio proga, jis kalbėjo trumpai:– Galiu tik tiek pasakyti: „Tauragės kurjeris“ buvo ir lieka demokratijos garantas rajone. Jis atspindi nuomonių įvairovę, nėra angažuotas nė vienos politinės jėgos, kad ir kiek būtų bandoma lipdyti kokias nors etiketes, jos nelimpa. Linkiu kolektyvui ištvermės ir nesenkančios kūrybinės ugnelės!Kitas akcininkas, Vytautas Liutkus, prisimindamas „Tauragės kurjerio“ gimimą buvo nusiteikęs poetiškai:– Mes su R.Piečia buvome to „kūdikio“ pribuvėjai ir pirmosios auklės. „Kūdikis“ buvo valgus, tačiau pernelyg lėtai augo… Negalėjome sulaukti, kada jis taps savarankiškas ir išsilaikys pats, nebelaukdamas mūsų dėmesio. Tačiau dabar jis išaugo į gražų ir tvirtą jaunuolį. Džiaugiuosi, kad tada mums užteko kantrybės jį auginti…