Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Mažintų lanką apgaubęs tirštas rūkas. Paskutiniuose rudens žieduose darbuojasi bitės, į pievas paskanauti prikritusių obuolių išdidžiai išeina elnias. Ir tai ne scena iš filmo apie rudenį viename Tauragės rajono vienkiemių. Tai kiekvieno ryto peizažas, kurį jau daugiau nei pusę amžiaus pro langus mato 95-erių metų bitininkė Zofija Šaulienė. Tauragiškė turi vieną svajonę – kad kiekviena lietuvių šeima turėtų bent po vieną avilį bičių ir būtent todėl paprašė savo sūnų visus, besidominčius bičių pasauliu, sukviesti į specialią edukaciją, kad perduotų per ilgus metus apie bitininkystę sukauptas žinias.
Skaudi istorija
Net nežinodama apie svarbias moters gyvenimo datas susitikimui paskyriau vieną spalio dieną. Tądien, prieš 75-erius metus, iš tos pačios sodybos, kur ir susitinkame, Zofiją ir jos šeimą ištrėmė į Sibirą. Kalbėti apie tremtį moteriai nelengva. Pradeda pasakojimą apie gyvenimą šaltyje su tik ką gimusia dukra ant rankų. Gerbdama Zofijos amžių, sąmoningai stabdau skaudžius prisiminimus nukreipdama kalbą apie tai, kas džiugina: penkis vaikus, anūkus, o svarbiausia – bites. Zofija – gerai žinoma krašto bitininkė, kuri perdavė savo žinias ne tik sūnums, bet ir noriai jomis dalijasi su pedagogais, mokiniais, kolegomis. Ji pati šiemet pasiūlė sūnums Virginijui ir Viktorui surengti specialią edukaciją, kad kiekvienas norintis nemokamai galėtų pažinti stebuklingą bičių pasaulį.
– Aš nužudžiau karalienę, – pradėdama pasakojimą akis nuleidžia bitininkė.
Bitininkė Zofija rūpinasi trimis dešimtimis avilių. Violetos Barakauskienės nuotrauka
Pasirodo, šiemet, per mamos gimimo dieną, vaikai nusprendė nebeapkrauti jos buities prietaisais ar dovanomis, kurios nuguls į atokiausius spintos kampus – jie nupirko bičių motinėlę. Karalienę.
– Padavė man vaikai motinėlę į rankas, o jos sustirusios ir iškrito iš rankų man ta bitelė, bet sėkmingai. Sudėjom į avilį, o aš bičių taip pasiilgus, nuėjau pažiūrėti ir tada man iškrito korys iš rankos, matyt, užspaudžiau motinėlę. Dar gyniausi vaikams iš pradžių, melavau, kad nėjau prie bičių, bet ką čia benuslėpsi, – giliai į širdį įsirėžusią istoriją pasakoja bitininkė.
Penkeri metai Sibire
Zofija pasakoja, kad į Mažintus parpyškėjo 1950-ųjų rugsėjį iš gretimo kaimo.
– Buvom kaimynai, vaikščiodavom į šokius, draugaudavom, šokdavom, Juozas Šaulys mane saugodavo. Taip ir sutarėm, kad reikia tuoktis. Metus pagyvenom, gimė dukra Adelė. Visai šalia mūsų, čia, Mažintuose, partizanai išsikasė bunkerį ir netrukus juos čia rusai surado ir sušaudė. Mes pabėgom į Skaudvilę, vyras ten dirbo Švietimo skyriuje buhalteriu. Prasidėjo tardymai, persekiojimai. O tada už kupros ir į Sibirą išvežė mane, vyrą ir dukrą dviejų mėnesių, – prisimena Zofija ir prisipažįsta, kad sunku apie tai kalbėti. – Turėjom Skaudvilėj kambariuką. Pamačiau, kad vyrą iš darbo parvaro su šautuvu, rankoj visokių popierių parsineša iš Švietimo skyriaus. Leido jam tik paltą užsisiausti. Viską supratau, kas laukia. Išvarė mus į stribyną, išvežė į Tauragę ir tada… Per sunku šnekėti… – pati prisiminimus nutraukia Zofija.
Bitininkė Zofija rūpinasi trimis dešimtimis avilių. Violetos Barakauskienės nuotrauka
Pašnekovė sako, kad jai lengviau rašyti nei pasakoti, todėl visus savo išgyvenimus, patirtį ji yra užrašiusi. Gal kada vaikai prisiminimus išleis kaip knygą – kad istorija gyva išliktų.
– Grįžom po Stalino mirties, praėjus penkeriems metams tremtyje. Į namus mūsų niekas neleido grįžti, sakė, kad negalim čia gyventi, turim važiuoti iš Lietuvos. Bet Batakių stotyje buvo kolūkis ir ten dirbo toks veikėjas, kuris mano vyrui pasakė: „Atnešk šnapso tašę ir lašinių, parduosim tau tavo trobą“. Taip ir atsitiko, nusipirkom savo buvusius namus. Baisu, kas čia padaryta buvo, net sunku suprasti, kas per žmonės čia tuos penkerius metus gyveno: viskas supūdyta, lubos įlūžusios, šulinys šiukšlių primestas. Pamažu susitvarkėm, – prisimena Zofija.
Bitininkavimo pradžia
Moteris pakartoja tai, ką jos vaikai ir artimieji girdi nuo pat gimimo – kad ir kas būtų, Lietuva nuostabi, ji buvo nuostabi ir tokia liks. Vienintelė. Tik svarbu jos neapleisti ir neišduoti.
– Biednai gyvenom grįžę iš Sibiro. Vyro broliui kažkas padovanojo bičių avilį. Jis jų prižiūrėti nemokėjo, bitės susimetė į spiečių. Pasiūlė man jas susisemti. Vyras neleido, bet kitą rytą visas spiečius susimetė po kambario, kuriame miegojome, langu. Tada jau vyras liepė eiti ir susisemti. Aš bijau. Atėjo į pagalbą vyras, bet bitės visą jį sugėlė. Aš biteles susipyliau į seną aviliuką ir jos man išbuvo metus, prisukom medaus, o antrais metais ir antrą aviliuką vyras leido nusipirkti, bitynas išsiplėtė, išsiėmiau kibirą medaus, – bitininkavimo pradžią prisimena Zofija.
Prižiūrėti biteles Mažintuose gyvenanti Zofija mokėsi iš knygų. Atidžiai jas skaitė, žinias pritaikydavo praktikoje ir jos užsispyrimas pasiteisino – kasmet prisukdavo po kibirą medaus, kuris, kaip dabar sako, tapo jos ilgaamžiškumo ir sveikatos simboliu.
– Šiaip tai nusipirkom medsukį. Avilių pirkti nebuvo už ką. Turėjau du avilius, dariau dirbtinus spiečius ir visiems dalinau bites. Išmokiau apie dešimt žmonių bitininkauti, bet iki šiol tik keturi liko bitininkais. Dabar turiu 30 avilių, darbo prie jų daug. Turiu svajonę, kad kiekviena Lietuvos šeima turėtų bent po vieną aviliuką bičių. Jei turėsime medaus, tikrai išgyvensime. Prisimenu, kai dirbdavau prie bičių, pareidavau pavargusi, pasisemdavau iš šulinio šalto vandens, įsidėdavau šaukštelį medaus, išgerdavau ir vėl jėgos grįždavo, – apie meilę bitėms pasakoja pašnekovė.
Zofija dabar bitininkauja ne viena. Jos sūnūs Viktoras ir Virginijus taip pat turi savo bitynus Mažintų lankoje. Abu vyrai padeda mamai, abu nusprendė vesti edukaciją ir žinias apie ekologišką bitininkavimą perduoti visiems norintiems. Spalio viduryje jų organizuotose edukacijose dalyvavo 57 žmonės, susidomėjimas buvo didžiulis ir Zofijos noras perduoti tai, kas svarbiausia, išsipildė.
Bitininkė Zofija rūpinasi trimis dešimtimis avilių. Violetos Barakauskienės nuotrauka
Ir vaistas, ir maistas
Kiekvienas Zofijos avilys Mažintų lankoje turi vardą: Nausėda, Grybauskaitė ir t. t. Kai išėjome pasivaikščioti po bityną, Zofija rodė ne tik šiųmetį medų, bet ir tvarkingai sukabintus korius, o atvėrusi vieną avilį paaiškino, kad žiemai biteles reikia gerai apklostyti, kad nesušaltų. Avilio viršuje net keliais sluoksniais suguldytos baltos drobulės, įdėti ir užrašai – kiekvieno avilio gyvenimą bitininkė atidžiai konspektuoja: kiek medaus prisukta, kaip gyvena bitelės, kada jos pamaitintos.
– Bites reikia labai stipriai mylėti. Kai atidarai avilį, būtinai reikia pakvėpuoti. Jei būsi tikras bitininkas, bitelės tavęs nesugels. Būtina daryti dirbtinus spiečius, gausi daugiau medaus ir reikės laikyti mažiau bičių. Kai pirmieji mokiniai pas mane atvažiavo, atsivežė visiškai nuskustą korį. Taip negalima. Kiek ta bitelė turės dirbti, kol jį susitvarkys. Visada reikia dėti koriukus su besiritančiais perais. Imant korį iš avilio būtinai reikia papurtyti, kad motinėlė nukristų. Tada darbininkės bitės irgi nukrenta ir nepalieka dirbtino korio. Su duonele koryje turi būti ir medaus. Sudėjus penkis korius reikia palikti ramybėje. Taip pat į avilį reikia įdėti vandenuko, maitintuvę ir stebėti, kad vanduo niekada nesibaigtų. Pražiopsosi kokias dvi dienas ir jau mažiau bitelių išsiris, – patarimus pradedantiems bitininkams dalija Z. Šaulienė
Zofija meilę bitėms įskiepijo ir dviem sūnums Virginijui (kairėje) ir Viktorui – jie mamos prašymu ne tik laiko bites, bet ir veda edukacijas. Violetos Barakauskienės nuotrauka
Moteris pasidžiaugė, kad jos sūnus Viktoras apie bites jau išmano daugiau nei ji pati. Jiedu dažnai susiginčija, kuris teisus: bityno gyvenimas – bene pagrindinė šeimos tema, kaip auginti bites, jie konsultuojasi ir su kitais šalies bitininkais.
– Dabar jau sūnaus nebereikia mokyti. Jis labai gerai dirba bityne, daug geriau už mane supranta. Vaikams ir giminėms padovanojau avilius, tie, kurie pavargo bites prižiūrėti, parvežė pas mane avilius su sergančiomis bitėmis, bet mes visas jas išgydėme, – sako Zofija.
Zofija bitininkauja daugiau nei keturis dešimtmečius. Jos vyras bityne tik žolę nupjaudavo, prie bičių neidavo. Ne tik medų Zofija keliskart per metus iš avilių suka, bitės pagamina ir kitų produktų.
– Buvau susirgusi Laimo liga, tai sveikdama per mėnesį beveik tris litrus medaus suvalgiau. Čia juk natūralus vaistas. Bitės gamina duonelę, žiedadulkes, pikį, darome ir pienelį, bet jį vartoti reikia labai saikingai, o sergantiems sunkiomis ligomis nerekomenduojama. Apie kiekvieną produktą reikia pasidomėti, nes tai, kas vieniems padeda, kitiems, turintiems ligų, gali pakenkti. Aš labai tikiu bičių produktų galia. Istorinės bitininkavimo žinios yra labai gerai, bet pirmoje vietoje turi būti mokslas, – įsitikinusi mažintiškė.
Paklausta, ar žmogus gali pakeisti bičių pasaulį, Zofija nusišypso – bitės išliko per karus, per pasaulyje siautusias ligas, todėl jas pažinti ir suprasti yra ne tik mokslas, bet ir gyvenimo būdas.
