Žinias per M-1 skaito tauragiškiams savas balsas

Jei dažnai klausotės M-1, Danutės Daunoravičiūtės balsas jums turėtų būti ne tik girdėtas, bet ir širdžiai mielas. Mat ji – mūsų kraštietė, daugeliui tauragiškių gerai pažįstamos lietuvių kalbos mokytojos dukra. Nors tauragietiškų intonacijų jos balse negirdėti, atrodo, kad klausaisi pažįstamo žmogaus. Juk žinias šioje radijo stotyje Danutė skaito jau 20 metų. Maloniu ausiai balsu norisi tikėti. O tai, ko gero, žurnalistikoje svarbiausia. Šįkart su D.Daunoravičiūte kalbėjomės apie darbą radijuje, žiniasklaidą ir, žinoma, Tauragę.
Buvo ir kitoje barikadų pusėje Paklausta, kodėl pasirinko žurnalisto profesiją, Danutė trumpam susimąsto.– Geras klausimas. Net nežinau, ką atsakyti. Taip seniai ją pasirinkau, kad nė nebeprisimenu, kodėl. Kokioje ketvirtoje klasėje sugalvojau, kad noriu būti žurnalistė. Ir link to tikslo ėjau. Baigusi vidurinę įstojau į Žurnalistikos fakultetą Vilniaus universitete, jau antrame kurse pradėjau dirbti radijuje. Tiesa, ilgokai, net 10 metų, buvau, galima sakyti, kitoje barikadų pusėje – dirbau Policijos departamento atstove spaudai. Tai buvo labai gera patirtis – suvokiau sistemą, pamačiau ją iš kitos pusės. Nors paskui grįžau į radiją, to laikotarpio nesigailiu. O su M-1 aš jau 20 metų, – pasakoja ji. Tekstus rašo patys Dažnas su žiniaskaida nesusijęs žmogus įsivaizduoja, kad radijo ar televizijos žurnalistas tik perskaito jam pakištą tekstą, ir viskas. Tai netiesa – žurnalistai nėra tik žinių pranešėjai, jie patys tas žinias ir ruošia: ieško informacijos, kalbasi su reikalingais žmonėmis ir rašo tekstus. O paskui juos skaito, kaskart atnaujindami, jei atsiranda naujos informacijos. D.Daunoravičiūtės balsą po „pypsiukų“ kasdien girdime 9, savaitgaliais – 11 kartų.        Paklausta, ar pasitaiko suklysti, ji šypteli – taip, būna, kad liežuvis „paveda“. Kaip sakoma, arklys ant keturių kojų suklumpa, o liežuvį žmogus tik vieną turi, tai ko čia stebėtis. Vis dėlto per tiek metų Danutė sako išmokusi klaidų išvengti, o galbūt tiesiog tapusi joms atsparesnė. Profesionalumas kainuoja Paklausta, ką mano apie šiuolaikinę žurnalistiką, Danutė optimizmu netrykšta. Jos nuomone, dabar žurnalistika išgyvena ne pačius geriausius laikus. Visų pirma dėl to, kad daug patyrusių, profesionalių žurnalistų pasitraukę iš profesijos, perbėgę į viešuosius ryšius. Ir, kaip ir daugelyje sričių, viešpatauja jaunystės kultas. O juk žurnalistika, pasak jos, nėra vien išvaizdos dalykas.– Pavyzdžiui, jei pažiūrite CNN ar BBC žinias, ar kada matėte, kad jas vestų visiškai jaunas žmogus? Tikriausiai ne. Nes ten labiausiai vertinamas būtent profesionalumas, patirtis, o ne gražus veidelis, – svarsto Danutė. – Ir žiūrovams gyvenimo patirties turintis žmogus kelia daugiau pasitikėjimo. O pas mus? Pažiūrėkite – bet kokias laidas, ne tik žinias, daugiausia veda jauni žmonės. Kodėl taip yra? Todėl, kad profesionalumas kainuoja, o studentui kiek mokėsi, tiek jam bus gana. Tik iš studentiško amžiaus reporterio profesionalumo nepareikalausi.Pas mus, pasak D.Daunoravičiūtės, įprasta įdėti minimumą, o reikalauti maksimumo. Taigi nieko  nuostabaus, kad informacijos kokybė ir pasitikėjimas ja smunka. Perspektyva – tiriamoji žurnalistika Be to, pasak Danutės, gyvename labai dinamiškame, itin greit besikeičiančiame pasaulyje. Informacija privalo būti labai operatyvi. Jei rašoma ar kalbama apie tai, kas buvo vakar, tai niekam nebeįdomu.Perspektyvą D.Daunoravičiūtė mato tiriamojoje žurnalistikoje.– Štai neseniai Didžiosios Britanijos žurnalistai atskleidė milžinišką aferą, kaip didžiosios pasaulio kompanijos Liuksemburge slėpė mokesčius. Va tokie tyrimai išties turi išliekamąją vertę. Tačiau ten dirbo 80-ies žurnalistų brigada! Įsivaizduokite, kiek jų darbas kainavo, – pasakoja ji.Paklausta, ką mano apie popierinę regioninę spaudą, Danutė sakė nenorinti skleisti pesimizmo, tačiau, pasak jos, ateities ji neturi. Laikraščiai palaipsniui persikels į virtualią erdvę – jau dabar tai vyksta, ir labai sparčiai. Vis gražesnė ir gražesnė Na, o kaip gi gimtoji Tauragė? Ar Danutė dažnai ją aplanko?– Grįžtu gana dažnai, bent kartą per vieną ar du mėnesius, tačiau visada labai trumpam, – sakė ji. – Ir Tauragė man vis gražesnė ir gražesnė. Palyginus su kitais panašaus dydžio miestais, man ji išskirtinai graži. Nežinau, ar iš tiesų ji gražėja, ar aš su amžium darausi sentimentalesnė…