Pro langą į dangų

Kampinio Gedimino pr. namo – kadaise čia buvo legendinė sostinės „Literatų kavinė“ – į Arkikatedrą žiūrintys langai aptraukti plėvele. „Kentucky chicken“ pagaliau išsimėžė, apsidžiaugiu ir čia pat dingteli: poetas Paulius Širvys čia praleisdavo daugiau laiko nei namie, o jokio ženklo, ir tai šalyje, kur dėl atminimo lentų vyksta karai.

Sakysit, kam įdomus seniai miręs poetas ir jo eilės, kai poetai savo eilėraščius jau skaito tik vieni kitiems. Negaliu labai ginčytis. Galiu tik pasidalyti žinia, kad poryt minėsime Širvio 100-ąsias gimimo metines.

Tiesą sakant, nežinau, ar minėsime. Nežinau net, ar valstybė turėtų minėti šimtmetį poeto, kuris nebuvo partizanas, nerepresuotas, priešingai, per karą sąžiningai tarnavo Raudonojoje armijoje, po to dirbo propagandinio laikraščio redaktorium, o jo buitimi rūpinosi pats LKP I sekretorius P.Griškevičus.

Man tik atrodo, kad Širvys, būdamas šiek tiek ne šitos planetos gyventojas, sugebėjo pakilti virš to komunistinio marazmo, o skausmu ir meile persmelkta jo poezija dviem okupacijos metų kartoms primindavo, kad tu dar žmogus: Aš – toks vienas. / Velnioniškai vienas, / Pasiilgęs aušrinėje / sodžiaus giedorių gaidžių. / Aš nevertas, / Aš daug ko nevertas, / Amžinai, amžinai neramus“.

Širvys nerašė valdiškų eilių. Vien už tai nusipelno pagarbos. Buvo mylimas ir gerbiamas visų – nuo viršūnių iki padugnių. Poetas iš Dievo. Ko gero, Lietuvai paliko daugiau, nei ji jam davė.

Tiek išbandymų ir skausmo, kiek teko patirti poetui, būtų užtekę penkiems amžininkams. Net ir žinant, koks baisus tai buvo metas.

Anksti tapo našlaičiu. Vaikų namai. Per karą dukart pateko į vokiečių belaisvių stovyklą. Kas prilygo mirčiai. Pabėgo. Sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbams. Bėgo tris kartus. Vėl paimtas į Raudonąją armiją. Fronte sužeistas. Kontūzytas. Jis – pokario sovietinis redaktorius, brolis Leonas – Lietuvos partizanas.

Atlaikė viską. Kažkas Širvį taikliai palygino su pranciškonų vienuoliu. Pats naudojo vienuolio įvaizdį kalbėdamas apie poeziją: „Poetas – tai savotiškas vienuolis, kuris kankinasi, pergyvena ir šiame pergyvenime randa savotišką džiaugsmą“.

Širvio bute nuolat glausdavosi be pastogės likę literatai, merginos iš provincijos, paklydėliai. Ne visada geranoriški. Ilgapirščiai, prisiplakėliai. Kartais suvėlinęs grįžti neberasdavo vietos atsigulti. Miegodavo vonioje, prisileidęs šilto vandens. Bet niekada nekeikė savo lemties.

Daug gėrė. Kuo daugiau gėrė, tuo tylesnis darėsi. Bet nerašydavo girtas, net po bokalo alaus. Naktimis negesindavo šviesos. Po kontūzijos bijojo tamsos. Gyveno vienas. Vienas ir mirė.

Filosofas V.Kavolis tą mano patosą sudirbtų. Apie Širvį neverta kalbėti, nes tai poezijos paribys, sakė jis. Kažkaip taip Širvį vertino ir puikus poetas T.Venclova.

Gerbiu ir mėgstu abu. Bet prisipažinsiu: Širvį skaičiau mokykloj. Mokėjau mintinai. Sekiau juo rašydamas eiles. Gali būti, kad tai nieko gero nesako apie mane. Rodo tik mano lėkštumą. Tiek to jaunuolio, Palangos vidurinės literato, tiek dabartinį.

Gal ir blogai darau prisimindamas Širvį. Tačiau labai noriu jį prisiminti ir įkišti savo trigrašį: Širvys buvo iššaudytos ir išdraskytos pokario Lietuvos reiškinys. Jos skausmo dainius. Nors sovietų valdžia jį ir toleravo, paminklo Širviui, skirtingai nei Petrui Cvirkai, Vilniuje nėra. Už dorą poeziją ir romanus ana valdžia paminklų nestatė. Statė už išdavystes.

Viliuosi: galbūt sekmadienį bent vienas „Kurjerio“ skaitytojas, kaip ir aš, išlenks burnelę už Širvį. Nuodėmė – ne dėmė.