Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Lygiai prieš savaitę – dar aną penktadienį perspėjau apie mūsų laukiančią visai nepenktadieninę temą. Tiesa, ne visiems ji svarbi. Bet pastaruoju metu žvilgsnis vis užkliūva už nerimastingos statistikos: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kas penktas pasaulio gyventojas nemalonius potyrius pajaučia nuo… vienatvės. Ir tai ne tik paprastasis galvosopis, bet ir konkretūs konkrečių ligų simptomai. Ir apima jie ne tik vyresnio amžiaus piliečius: vienatvės ligos fiksuojamos vis jaunesniems. Diagnozė, deja, kol kas įteisinta tik supervalstybėse. Ir todėl ji kaip mirties priežastis nurodyta beveik milijonui pasaulio gyventojų. Bet mums labiau rūpi savi marškiniai. Ir savi, nors kiek pasenę, skaičiukai.
Remiantis 2024 metų duomenimis, iš 37 200 tuometinių Tauragės rajono gyventojų net per 12 tūkstančių gyveno be šeimos, t. y. po vieną. Skaičiuok, kaip nori: vis vien išeina, kad su tam tikra vienatve susitaiko daugiau nei kas trečias. Sunku patikėti. Ir aiškiau pasidaro tik tada, kai sužinai, kad šiuo požiūriu tai išskirtinė zona Lietuvoje. Bet šiandien išskirtinumo nenagrinėsim, nes niekam iki mūsų tas procentas dar „neužkliuvo“. Įdomiau bus į teorijas nerti ir psichologines (bet ne socialines) vienatvės priežastis aiškintis.
Ir šioje vietoje iškart susiduriu su pernelyg moksliniu teorijos aiškinimu: girdi, vienatvė randasi ne tuomet, kai esi vienas, o tada, kai nebesusikalbi (?) su savimi. Arba tuomet, kai aplinkiniai ima tavo minčių ir poelgių nebesuprasti. Ne, šitoji teorija penktadieniui tikrai per sunki: ieškokim lengvesnio kelio.
Asmeninė patirtis: mėgstu keliauti vienas. Bet turiu puikiai vairuojančią giminaitę, kuri, į tolimesnę kelionę vykdama, būtinai ieško bendrakeleivio, nes „neperneša“ jai skausmingos… automobilinės vienatvės.
Arba dar paprasčiau save patikrinkim. Kelis savo daugiabučio kaimynus pažįstate? Su keliais jų kasdien pasilabinate? Ar žinote, kas ties jūsų namu pievutę nupjovė ir darželį su gėlytėmis prižiūri? Ir koks vardas močiutės, kurią visą žiemą tik pro langą matėte, kai ji sušalusius paukštelius lesino? O kunigo, kurį sekmadieniais tik bažnyčioje matote, ar žinote pavardę? Ar tik tai, kad jaunas ir gražus?
Vienatvės pasireiškimų sąrašą galima tęsti ir tęsti, nes ir prie kompiuterio esate vienišas. Specialioji literatūra tai gražiai „įrėmina“. Rašo: „Pasyvus informacijos vartojimo kontentas (?) sukuria vienpusius parasocialinius (?) santykius. O jie savo ruožtu ir skatina vienatvę…“ Na, jau ne! Po tokios minčių raizgalynės tikrai norisi nuo tai parašiusių autorių atsiriboti ir miškan bėgti. O miške kas? Dar viena vienatvė?
Protingesnė specialioji literatūra bando būti žmogiškesnė. Ji aiškina, kad vienatvė dėl vienos priežasties neatsiranda: yra kelių dalykų rinkinys. Štai jie: ryšio trūkumas (kai nėra su kuo pasikalbėti, ima rodytis, kad aplinkiniai mūsų nesupranta); paviršutiniški santykiai (aplink žmonių daug, bet pasikalbėti nėra su kuo); pokyčiai gyvenime (nauja darbovietė, naujas kolektyvas, o senieji ryšiai nutraukti); vidiniai išgyvenimai (nerimas ar liūdesys „uždaro“ jus nuo kitų). Na, dar įtakos turi ir baimė atsiverti: dėl mąstymo ar vertybių interpretavimo skirtumų gali pasirodyti, kad jūs niekur nepritapsite. Ir net ilgo atskiro rašinio prireiktų, jei priežastims priskirtume ir Didįjį Gyvenimo Pasikeitimą – išėjimą į pensiją. Reiškinys daugsyk aprašytas. Patarimų, kaip įsitraukti į savanorystę ar trečiojo amžiaus universitetų darbą – tūkstančiai. Bet rezultatai – burbulas. Tuose „universitetuose“ – tik guvios ir nepavargstančios močiutės. O straipsnių apie vyrus nėra, nes jie mažiau aktyvūs ir mažiau… skundžiasi. Bet vėl priminsiu statistiką ir civilizuotąjį pasaulį: tos fiksuotos „mirtys nuo vienatvės“ 85 procentais – vyrų mirtys. Taip yra JAV, Australijoje, Vakarų Europos šalyse ir turbūt būtų, jei tokia diagnozė egzistuotų, Lietuvoje.
Ir nors man nelabai patinka žurnalistinė tradicija, kad viskas, kas pasaulyje gera, yra tik Japonijoje, vis vien ir šįkart siūlau atsisukti į Fudzijamos pusę. 2025-aisiais Tokijuje duris atvėrė ir sėkmingai iki šios dienos veikia privati firma „Oboachan“ (švelnus ir mielas močiutes apibūdinantis žodis). Už 3000 jenų jūs galite į namus pasikviesti močiutę, kuri aptvarkys vienišiaus kambarį, paruoš pietus ir – svarbiausia! – pabendraus. 3000 jenų dabar yra apie 20 eurų.
Bet neskubėkite dėl to džiaugtis ir linksmintis, nes turime dar vieną – šio rašinio pavadinime parašytąjį japonišką žodį. „Kodokuši“ taip pat yra socialinis reiškinys. Ir reiškia jis „vienišą mirtį“ . Tai situacija, kai žmogus miršta, būdamas visiškai vienas savo namuose. O jo kūnas aptinkamas tik po ilgesnio laiko.
O, kad jūs žinotumėte, kiek panašių atvejų atsitinka Lietuvoje! Bet ne apie kiekvieną jų spauda parašo, nes informacija – slapta ir strateginė.
