Karai

Net keliskart skaitytojų buvau pagirtas už tai, kad nerašau apie karą. Prisipažinsiu, kad sąmoningai tai darau, nes jei bet kokį kitą puslapį atsiversite, tikrai rasite ir apie laimėjimus, ir apie pralaimėjimus. Kartais tinklaraščiai nubraižo net fronto linijas. O kai iš Ukrainos, Sirijos ar Hormuzo naujienų nėra, spauda jums siūlo paskaityti apie darsyk patobulintus karinius dronus. Beje, HormŪzas ar HormUzas? Labiau linkstama prie antrojo varianto, bet patys kalbininkai taip toli dar nenukeliavo: dabar jie sprendžia, kad galbūt reikėtų rašyti  HormOzas. O gal net Ormūzas?..

Bet nenusilingvistikim: šiandien bus apie karą. Ir tikrai tikėjau, kad enciklopedijos išduos man ne vienerius taikingus mūsų planetos metus. T. y. metus, kai pasaulis gyveno be karų. Deja! Nė vienos tokios dienos neužfiksuota nei prieš Kristų, nei po jo gimimo: visada kažkas kažkur su kažkuo pešėsi. Žinau, kad dabar karštligiškai bandysite tai paneigti. Naršysite. Ir iš visur sužinosite, kad koks nors karas tądien vyko. Žinoma, priklausomai nuo to, ką vadinsite karu, o ne kokia nors… spec. operacija.

Kažkas bandė skaičiuoti ir suskaičiavo, kad per 2000 metų žmonija patyrė daugiau kaip 10 tūkstančių karų: viduramžiais vien Europoje – per 400 karų, Kinijos istorijoje (mažai apie tai žinome) – vien didelių karų apie 300. O kur dar Afrika, Amerika, Artimieji Rytai? Kiek karų žinote ir ką esate girdėję apie Futbolo, Kiaulės, Kibiro karus? Kadangi šiandien penktadienis – laisvesnių pokalbių metas – apie visa tai tuoj perskaitysite. Bet pradžioje – Didysis Filosofinis klausimas: kodėl ir dėl ko kyla karai?

Atsakymas atkeliauja iš dviejų skirtingų pusių. Pirmoji: karai kyla iš žmogaus prigimties (konkurencija dėl išteklių; baimė ir nepasitikėjimas; grupės „mes prieš juos“). Antroji: karas nėra prigimtis, o priešpriešą sukelia kova dėl valdžios, ekonomikos ir politikos (veiksniai, be kurių valstybė negali gyventi). Kariaujama dėl religijos, tautos, ideologijos. Ir kariaujama ne todėl, kad norima pulti, o todėl, kad… bijomasi būti užpultiems. Bet yra ir trečia – šio rašinio autoriui labai patinkanti – nuomonė: žmonės visuomet konfliktuoja ten, kur nėra stiprios tvarkos.

Štai tokios trumpučio rašinio „teorijos“. Bet palikim jas istorikams ir leiskimės pamirštųjų karų link. Nes penktadienis gi!

Jei mokėtės mokykloje, kažkas apie karus jūsų galvose tikrai išliko. Bet – ne detalės. Ar pamenate, pavyzdžiui, karus, kuriuos paskatino vieno žmogaus klaida, impulsyvus sprendimas ar nesusipratimas? Būtent taip prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas (Franco Ferdinando nužudymas). Būtent taip – dėl visiško nesupratimo apie šaltą žiemą – baigėsi Napoleono kelias Rusijoje. O 1898-aisiais Ispanijos–Amerikos karą išprovokavo neteisinga informacija apie JAV laivo susprogdinimą. Vėliau paaiškėjo, kad įvyko savaiminis variklio sprogimas.

Buvo gausybė karų ir ginkluotų konfliktų, kurių kibirkštis – absurdiški nesusipratimai ar net kvailystės. Visai kraujo nepralieta (išskyrus… kiaulės kraują) 1859-ųjų kare tarp JAV ir Didžiosios Britanijos, kai San Chuano saloje (JAV) buvo nušauta britų kolonisto kiaulė. Karinės pajėgos buvo išrikiuotos, bet vėliau grįžo į dislokacijos vietas. O karas iki šiol žinomas kaip vienintelis aukų neatnešęs. Vadinamas „Kiaulės karu“.

Tik 10 žuvusiųjų buvo ir kitame panašiame – Šuns kare tarp Graikijos ir Bulgarijos (1925). Konfliktas prasidėjo, kai, vydamasis savo šunį, graikų kareivis peržengė Bulgarijos sieną. Bulgarijos pasieniečiai šunį nušovė ir… prasidėjo karas.

Vyresnioji karta, be abejonės, prisimins ir 1969-ųjų karą tarp Hondūro ir Salvadoro. Pradžia buvo šių valstybių futbolo rungtynės. Susipešė sirgaliai, ir kadangi tarp valstybių tvyrojo įtampa – prasidėjo karas. Žuvusiųjų 3000.

Jei aplankysite Modenos miesto muziejų (Šiaurės Italija), atkreipkite dėmesį į neišvaizdų eksponatą – medinį kibirą. Jam jau – 700 metų. Karo pretekstu jis tapo prieš 700 metų – 1325-aisiais. Geriamasis vanduo iš šulinio tuomet turėjo aukso vertę, o šulinys skyrė du miestus-valstybes – Modeną ir Boloniją. Ir atsitiko taip, kad Modenos gyventojai nukniaukė iš boloniečių medinį vandens kibirą. Ir prasidėjo karas, kuris tęsėsi… vieną dieną. Tačiau jame žuvo daugiau kaip 2000 karių.

Būta pasaulyje karų dėl vandens, druskos ar miltų. Visuose būta ir aukų. Todėl šiandienos pasaulis turi išgirsti (ir prisiminti) ir kiek kitokio pobūdžio karą. Jis tęsėsi dvejus metus (1752–1754) ir… nė vieno žuvusiojo. Vadinamasis Buffono karas vyko dėl operos spektaklių Paryžiuje: dvi stovyklos sprendė, kuri opera geresnė – italų ar prancūzų? „Kovojo“ menininkai, laikraščiai, priešais tapo buvę draugai. O jei norėsite sužinoti, kuri opera laimėjo – teks patiems susirasti. Ir tai bus sunkiau nei laimėti karą nė vieno šovinio neiššovus.

Kas šiose istorijose stebina? Ogi tai, kad – priešingai paplitusiai nuomonei – veik nebūta karų dėl… meilės. Na, išskyrus Trojos karą. Betgi ir tai tik mitologija.