Pro langą į dangų

Rinkimai lyg ir būtų proga prisiminti šūkį „Laisvė, lygybė, brolybė“. Tik ar mums ką nors dar reiškia tos trys didžiosios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dovanos? Su laisve dažnas lietuvis senu papratimu pykstasi. Reikalaudamas, kad ponia Laisvė taškytųsi jo naudai pinigais taip, kaip ir saiką praradusi Skvernelio Vyriausybė. Lygybė, be abejo, tik paika utopija. O kaip su brolybe?

Gyvenkim kaip broliai, rokuokimės kaip žydai, šauna galvon nei šiokia, nei tokia patarlė, kurios turim gal devynis variantus.

Kiek iš mūsų, sekmadienį eisiančių rinkti kitos valdžios, mesdami biuletenį į balsadėžę prisimins, kad, nepaisant griežto mūsų suskirstymo į liečiamuosius karbauskininkus ir neliečiamuosius konservatorius, esam dar ir broliai? Kuris iš mūsų, užkluptas galėtų atskleisti krikščionims privalomo imperatyvo „Mylėk savo artimą kaip pats save“ esmę?

Teoriniams geruoliams gal išrodo, kad kitą žmogų reiktų mylėti labiau nei save. Tas gal būtų įmanoma antžmogiui. Bet antžmogiai apskritai nieko nemyli. Jie valdo. Taip išeina, kad kitą žmogų gali mylėti tik tiek, kiek myli save. Ir tai tik idealiu atveju. Dažnu atveju savo artimo nemylim taip pat, kaip savęs.

Ar mylėjom savo artimą emigrantą, kai valdžia juos iš visų pašalių prieš karantiną lėktuvais ir laivais vežė į tėvynę? Vadinom buduliais ir dar bjauriau. O dabar, kai karantinui užsidaro Raseiniai, ar užjaučiam antrąkart ten uždaromus brolius ir seseris?

Mielas skaitytojau, turbūt papūtėt lūpą: kam tie sentimentai ir naivumai, ypač prieš rinkimus?

Iš tiesų kam? Kurių galų šeštadienį Asyžiuje, prie šv. Pranciškaus kapo popiežius Pranciškus pasirašė encikliką „Fratelli tutti“? Visi esame broliai. Pranciškus bando naujųjų nacionalizmų vis labiau apimtą pasaulį atvesti į protą: „Mes visi esame broliai ir seserys.“

Popiežius kartoja, kad brolybės esmė – gebėjimas atpažinti ir mylėti kiekvieną, nepriklausomai nuo atstumo ir pasaulio vietos, kurioje žmogus gimė ar gyvena. Šv. Tėvas griebia dar plačiau. Kalba apie ekonominį ir socialinį teisingumą, tarptautinių santykių etiką ir migraciją, karus.

Naivus tas popiežius? Turbūt. Nors jo encikliką komentavo ir gyrė net musulmonų teologai, Pranciškaus bandymas priminti mums brolybę greičiausiai liks tik balsas tyruose.

Žmonijos bėda modernių technologjų amžiuje yra ta, kad aplink mus skamba labai daug teisingų žodžių, jų vis daugiau. Tik kas iš jų, jei teisingų žodžių nelydi teisingi poelgiai? Kai nėra  veiksmo, niekas nebetiki teisingais žodžiais. Tiesa pakimba ore it kokia dūšia be vietos.

Prieš 30 m. dauguma dabar TV debatuose dalyvavusių kandidatų būtų susilaukę plojimų. Šįmet dauguma jų susilaukė pajuokos. Persisotinome tiesa? Skamba neįtikėtinai, bet, matyt, taip, ir tai dar ne pabaiga. Persisotinome ir laisve, lygybe, brolybe. Išgirdę raginimą prisiminti, kad visi žmonės yra broliai, išsiviepiame, tarsi kas nors bandytų mus persodinti iš džipo į vežėčias.

Kas trukdo valstiečiui kaip brolį apkabinti „neliečiamąjį“ konservatorių? Kodėl niekas netiki net teorine galimybe išgirsti Laisvės partijos narį sakant, kad jis Karbauskį myli taip, kaip pats save?

Baimė. Netikinčiojo baimė. Iš baimės statome sienas. Užsidarome. Buriamės į gaujas. Kurios gali išgyventi tik visur ir visuose matydamos priešą.

„Gyvenkime kaip broliai, rokuokimės kaip broliai“, gimtosios Jonavos premijos proga kažkada tą negražią mūsų patarlę apie brolius perkūrė rašytojas G.Kanovičius.

Pasvajojom, ir užteks. Balnokim, žirgus, broliai, reiks karan joti.