Pro langą į dangų

Bandau įsijausti į vidutinio tauragiškio būseną. Į Seimo rinkimų finalą išėjo socialdemokratas ir liberalas. Turbūt nieko naujo čia. Panašiai buvo, kai Tauragė rinko rajono merą. Pergalę lėmė kokie 200 ar netgi dar mažiau balsų. Ar tai yra taip pat svarbu renkant atstovą į Seimą?

Apskritai ar žmogui svarbi politinė pergalė? Keistas klausimas, sakysite. Be abejo, taip, pasakytų tie, kuriems rinkimai buvo ir yra gyvenimas arba mirtis. Kiekvienas sielą velniui parduotų, kad tik jo pusė nugalėtų.

Šiandien Lietuvoje yra ne šiaip tarpuvaldis. Metas, kai niekas nevaldo nei pasaulio, nei tų pinigų, kuriuos gali skirstyti valdžia. Šiandien yra metas, kai kiekviena gyva būtybė daro viską, kad tik jo partija nugalėtų. Na, gal tik išskyrus finansų ministrą, kuris bando atvesti į protą Ministrą Pirmininką, sakydamas, kad valstybė neturi pinigų tryliktai pensijai.

Tarpurinkimio metu premjeras pameta galvą ir rimtu veidu agituoja už veikėją, kurio kompanija prieš aštuonerius metus supirkinėjo kalinių balsus, o premjeras tada buvo aukštas valstybės policijos pareigūnas ir darė viską, kad nusikaltimą darantys veikėjai būtų sučiupti.

Kas pasikeitė per aštuonerius metus, jei premjero žmona atvirai agituoja už odiozinės partijos veikėją? Pasikeitė Lietuva? Premjeras ir jo šeima išsikraustė iš proto? Mutavo politikų vertybės, apie kurias tiek daug buvo kalbama po prezidento Pakso apkaltos? O gal tiesiog yra taip, kad žmonės, kartą paragavę valdžios, daro viską, kad tik joje išliktų? Bet kokia kaina.

Sunkūs klausimai. Atsakymus į kuriuos galėtum pateikti, tik vargu, ar jie būtų teisingi. Apskritai ar rinkimuose įmanomas teisingas atsakymas?

Intelektualams prieš kiekvienus rinkimus šviečiasi viltis, kad apačios nėra pamišusios. Mes trokštame tos vilties.

Pirmasis rinkimų turas tarsi patvirtina tai, kad mes, nors esame pasmerkti visoms įmanomoms ligoms, manijoms ir kvailystėms, kažkaip išsivyniosim, ir tautos atstovybėje turėsime adekvačius žmones, kurie nesvaičios apie tryliktą ar keturioliktą pensiją, o romiai dirbs trijų milijonų labui.

Tačiau ką aš pamačiau kitą rytą po Seimo rinkimų pirmojo turo?

Liaudis ir valdančioji dauguma yra ligotesnė ir labiau pamišusi, negu mums atrodė visus tuos ketverius metus, kai jie nuo ryto iki vakaro pjovė grybą. Valstiečiai yra pamišėliai. Jie nieko nesiūlo savo, o toliau aiškina, kaip visi vyrai ir moterys bus paversti gėjais ir lesbietėmis, jei tik jie prakiš šituos rinkimus. Sveikatos apsaugos ministras skelbia, kad artritas yra lytiniu keliu plintanti venerinė liga.

Tarpurinkiminiu metu, užuot sulaukę rimtų argumentų, kodėl tas ar kitas politinis kelias mums yra svarbus, girdime tamsius maniakiškus dialogus, kurie spindi bepročio vapalionėmis,  besišaukiančiomis ligoninės ir gydytojų.

Argi gali būti sveiki tie, regis, niekad nesibaigiantys keiksmai ir nešvankybės apie konservatorius ir nugvelbtas pensijas, ta girtuokliška valdžioje norinčių likti blaivininkų pigi melo mechanika? Kodėl valstybė turi gyventi pagal kreivą logiką prastuomenės, kuriai nerūpi nei ta valstybė, nei piliečių vaikų, nei netgi pačios prastuomenės ateitis?

Niekas nežino atsakymo į tokį paprastą klausimą. Lieka tik viltis, kad kartais žmonės ima ir nubalsuoja taip, kaip valstybei ir visiems joje sunkiai dirbantiems žmonėms yra naudinga. Bet dar dažniau nutinka taip, kad tas nubalsavimas yra nei į tvorą, nei į mietą. Ir nieko čia nepadarysi. Tokia yra demokratija. Kuri vis tiek yra geriau nei kokio pasipūtėlio diktatūra.