Norvegiški košmarai

Ties tekstais, kurie savaitės pradžioje sklido iš vieno lietuviško TV ekrano, turėjo būti užrašyta „Nepilnamečiams skaityti draudžiama“. Bet nebuvo užrašyta, nes niekas tų tekstų ir neskaitė. Beje, ir kruvinų vaizdų niekas nerodė. Tiesiog iš nacionalinio ekrano sklido šiurpios „pasakėlės iš rūsio“, o siaubo istorijas pasakojo maloni ponia, kurios vardas Jolanta. Pirmas ponios Jolantos vyras buvo lietuvis – policininkas. Kiti trys – norvegai. Tokia yra pasakojimo apie vieną LRT laidą įžanga.

Beje, toji laida ligi šiolei galėjo užkliūti tik tiems, kurie visokiausiais būdais bandė įrodyti, kad emigracija yra pats didžiausias blogis. Kad visokios gražios istorijos apie užsienin išvykusius ir staiga praturtėjusius lietuvius – tik į gražų popierėlį suvyniota „atviros visuomenės“ kūrėjo  Dž.Sorošo propaganda. Ir dar ta laida galėjo nepatikti Lietuvą palikusiems, bet laimės svetimoj šaly taip ir neradusiems, nes apie juos – iki tam tikrų nurodymų „iš viršaus“ – laidose nebuvo pasakojama, nes TV laiką ir mokesčių mokėtojų pinigus leisti nevykėliams yra nepadoru.

Bet paskui kažkam pasirodė, kad atviroje ir gana liberalioje (tai parodė rinkimai) lietuviškoje visuomenėje tai yra nepriimtina. Ir tuomet laidos pavadinime atsirado vienas šalutinis ir ne visai tikslioje vietoje padėtas skyrybos ženklas. Ir tada TV laida „Emigrantai“ pavirto į laidą, pavadinimu „(Ne) emigrantai“.

Kai kurie žiūrovai sako, kad niekas nuo to nepasikeitė. Nesutinku su jais, nes kartu su skliausteliais laidoje šalia pozityvo jau pasirodė ir negatyvas. O šią savaitę – dar ir siaubo istorijos. Su aiškiai išreikšta pozicija ir garsiai nutylėtu (?) pamokymu. To pamokymo TV laidoje, aišku, niekas neišgirdo. Bet pajautė. Štai koks jis buvo: „Mielos Lietuvos merginos, nepasitikėkite Norvegijos vyrais, nes didžioji jų dalis yra sadistai bei psichopatai…“

Nežinau, ar taip yra ir kaip į tai reaguos Norvegijos Karalystės ambasada. Tačiau klausiausi, ką laidos herojė – ponia Jolanta pasakojo. Tiems, kurie kartu su manimi nesiklausė ir nežiūrėjo, dabar pateiksiu neilgą to pasakojimo ištrauką.

– Susipažinome Lietuvoje. O kai nuvykau pas jį į Norvegiją, tapau laiminga. Bet laimė tęsėsi neilgai: prasidėjo psichologinis smurtas. Jis sakė: „Tavo sūnus lietuvis, todėl žinau, kas jis bus: jis bus banditas“. Lietuviškai su vaikais – sūnum ir dukra nuo pirmojo vyro – uždraudė kalbėtis: liepė tarpusavy bendrauti norvegiškai, o jei nemokame, liepė tylėti. Mano lietuviški patiekalai jam nepatiko: išmokau gaminti norvegiškus patiekalus. Bet ir tie jam nepatiko. Todėl nutariau su vaikais išsikelti. Sužinojęs apie tai, jis išvažiavo į Lietuvą ir mano tėvams papasakojo, kad aš Norvegijoje guliu su visais vyrais. Motina po tokių jo žodžių gavo infarktą. Tą dieną, kai nutariau iš jo namų išsikelti, jis grįžo šeštą ryto, užsikaitė kavos ir į ją įsipylė acetono. Išgėręs tą kavą su acetonu, dar suvalgė saują raminančių tablečių. Tada nuėjo į garažą ir iš ten atsinešė lipnios juostos. Norėjo apvynioti man kaklą ir pradėjo smaugti. Smaugė tol, kol iš akių man dingo vaizdas. Gerai, kad prisiminiau savo pirmojo vyro – Lietuvos policininko pamokas: tad paėmiau jį už lytinių organų ir suspaudžiau iš visų jėgų. Tada mane jis paleido. Pakui išbėgau pas kaimynus. Bet mano dukra nebėgo: norėjo likti su juo. Bet neilgam liko: netrukus paskambino man ir klausė, ką jai daryti, nes mano vyras peiliu persipjovė venas. Supratau, kad jis ir mane norėjo nužudyti.

Čia baigiasi p. Jolantos pasakojimas apie pirmą savo vyrą norvegą, kuris trumpam buvo tapęs jos antruoju vyru. Ir be jokios pauzės prasideda p. Jolantos pasakojimas apie jos antrąjį norvegišką vyrą, kuris šiaip jau buvo trečiasis jos vyras.

– Kai susipažinau su antruoju norvegu, tai pamelavau jam savo vardą: pasakiau, kad esu Irena. Bet jis vis tiek mane surado ir paskambinęs klausė: „Ar čia tu, Irena?“ Vėliau su juo ir apsigyvenom. Bet kartą, išeidama nagų pasitvarkyti, pasakiau jam, kad grįšiu po valandos. Bet taip atsitiko, kad grįžau po trijų valandų. O jis, manęs belaukdamas, iš tų nervų prisigėrė. Paskui tas pat atsitiko, kai su juo ilsėjomės Nidoje. Ir ten būdama užlėkiau trumpam į manikiūro saloną, bet kol viską man sutvarkė, prabėgo keturios valandos. Kai grįžau, vėl sėdėjo girtas ir klausė, kur buvau. Po to nuolat tikrino mano telefoną ir kompiuterį. O vieną kartą pro šalį ėjo nepažįstamas vyras. Tai tas nepažįstamasis visai netyčia rankas man ant pečių uždėjo. Negana to, mano norvegui pasakė taip: „Prižiūrėk žmoną, nes jos pečiai kieti, reikia pamasažuoti“. Aš tuo metu pagalvojau: „Na, dabar tai jau bus!“ Ir – ką jūs manot? – buvo! Vėl iškėlė skandalą…

Po trečių bendrųjų ir antrų norvegiškų skyrybų ponia Jolanta manė niekada nebeištekėsianti. Tačiau sudėtingam gyvenimo kely ji susitiko dar vieną vyrą: šiaip jau ketvirtą, bet norvegą tik trečią.   Gražiai dabar su juo gyvena. Ir kadangi jis pats nieko jai nesiūlė, tai p. Jolanta pati jam pasipiršo.  Jis atsakė, kad vestuvės bus 2023-iaisiais.