Pro langą į dangų

Už įprastą gyvenimo ritmą, už tai, kad niekas neišmuštų iš įprastų provėžų, kitas žmogus gal ir gyvybę paaukotų. Ypač ryškiai tai pasimato dabar, per pandemiją, kuri Lietuvą ir visą mielą pasaulį, išskyrus kelis garbingus šimtamečius, ištiko pirmą kartą.

Gal ir nieko nepirksiu, bet aš vis tiek noriu pamaklinėti po drabužių krautuves – gal ką pamatysiu? Noriu išgerti mieste kavos su kaimyne, padaryti po bokalą su kaimynu. Noriu į teatrą, koncertą, krepšinį, bažnyčią ir man nepatinka, kad negaliu.

Sunku staigiai atprasti nuo visų tų gerų dalykų. Net ir mums, žurnalistams, pačios profesijos verčiamiems nuolat keisti matymo kampą, nelengva susitaikyti, kad galbūt nebeįdomu tai, kas buvo įdomu vakar. O gal ir tebėra įdomu, bet tas įdomumas skamba neadekvačiai.

Taikliai apie tai priminė „Žalgirio“ krepšininkas, iš Tauragės kilęs A.Milaknis: „Ko jūs tuo mano taiklumu taip domitės? Visi reaguoja kaip į didesnę naujieną nei pandemija“.

Kam svarbu, kokiu procentu tritaškius meta A.Milaknis, jei antradienį nuo koronaviruso šalyje mirė 44 žmonės? Lietuva pagal savaitės COVID-19 atvejus 100 tūkst. gyventojų jau pirmauja pasaulyje, pagal mirtis yra penkiolikta. Rodos, ir vargo nebuvo. Valdėm valdėm geriausiai Europos Sąjungoje ir suvaldėm?

„Čia per tuos, kurie tiki virusu ir saugojasi, atsiliekame“, nelinksmai pajuokauja feisbuke reaguodamas į mano žodžius pusbrolis, universiteto anatomijos dėstytojas.

Bet toks jau yra žmogus. Net jei per dieną, neduok Dieve, nuo koronos mirtų 400 žmonių, vis tiek bus žmonių, kuriems Milaknio tritaškių procentas bus svarbesnė žinia.

Virusas virusu, o mums įdomu, kad Vilniaus eksmero A.Zuoko eksžmona feisbuke pasikeitė vardą. Dabar ji Andrė. Matyt, todėl, kad iki ištekėdama buvo Andriulytė, svarsto tik geras naujienas pranešinėjanti portalo žurnalistė.

Tą pačią dieną, kai koronavirusas į kapus nunešė daugiausiai žmonių per visą pandemiją, viena skaitomiausių istorijų delfi.lt buvo apie raginimą suvalgius burokėlių pasitikrinti šlapimo spalvą. Jei raudonas, gali būti šakės. Šią istoriją lenkė naujiena apie tai, kaip Medininkų muitininkai konfiskavo penkis veislinius šunyčius, kuriuos ponia Irina kontrabanda bandė įvežti iš Baltarusijos. Valdininkai, nepaisydami pandemijos, nepasimetė – visi šunyčiai gavo po vardą.

Tikėtina, kad vilniečiai šią jausmingą istoriją skaitė „Akropolyje“. Prie drabužių ir kitų kalėdinių dovanų parduotuvių, kurias valdžia nuo trečiadienio uždarė. Burna į burną.

Individualizmas su kilpa ant kaklo? Taip atrodo tas paskutinės dienos parduotuvių šturmas. Ką gi, esam tikri europiečiai: darau, kas neuždrausta, todėl atsikniskit. Kita žinia – ne tokia gera. Po kelių dienų turėtų būti dar vienas užsikrėtimų rekordas.

Lietuva – drąsi šalis? O gal daug paprasčiau? Gyvas į žemę nesulįsi, truputį kas, žemaitiškai kartodavo mano mama.

Po savaitės, nepaisydami šiltos premjerės kalbos, lietuviai pajudės kaip gūdžiais okupacijos metais, kai Kūčios buvo uždraustos. Argi tai Kūčios – vieno namų ūkio teritorijoje?

Drąsi šalis neišsigąs ir trikojų, kuriuos stebėti lietuvių judėjimui tarp savivaldybių per Kalėdas žada panaudoti policija. „Bus sekami žmonės, ne tam trikojai pirkti, žmonių teisių ribojimus turi numatyti įstatymas“, – grąžo rankas valstiečių teologė A.Širinskienė.
Galėjo ir nesakyt. Tokios tautos, kuri tikrai motinai ir širdininkui tėvui nebijo atvežti mirtino viruso, o liberalizmo hidrai visą kadenciją galvas kapojusi valstietė gali atsiversti į liberalizmo gynėją, trikojais nepaimsite.