Pro langą į dangų

Po vidurnakčio suvibruoja telefonas. Žodžiai ateina kaip atominė bomba. Baisu, kas darosi, bent jūs darykit ką nors, kad bažnyčia atsiprašytų už kunigų klaidas. Jauna moteris. Tikinti. Priduria: „giliai“. Turbūt, kad nesuabejočiau jos tikėjimu.

Bet ją žeidžia tokie žmonių užsipuolimai, kaip pranciškonų vienuolio Pauliaus, kuris visus kitaip nei jis manančius išvadino iškrypėliais ir tėvynės išdavikais. Rašiusi apie tai feisbuke, bet visi tyli. Jos, kaip eilinio šuns, balsas niekur neina. Taip išeitų, visi bailiai? – labiau teigia nei klausia. Gal mano balsas kartais nueitų į dangų – priversčiau katalikų bažnyčią atsiprašyti?

Nemėgstu karo. Net ir žodžių. Užpultas bandau susilaikyti nuo atkirčio, nors prisipažinsiu – įgimtas azartas neretai paima viršų. Įsitraukiu ir jau skrendu kardais mosuodamas. Kol lieku prie suskilusios geldos. Karo neįmanoma laimėti. Karas – abiejų pusių pralaimėjimas.

Bandau tą pasakyti jaunai moteriai iš Anglijos. Juokauju, kad ji yra laimingas žmogus – tik dabar sužinojo, kad dauguma žmonių bailiai. Natūralioji atranka: drąsus žūsta jaunas, prisitaikėlis išgyvena.

Kodėl ji taip trokšta priversti bažnyčią atsiprašyti? Ar bent pagalvojo – o kas po tokios pergalės? Įtikinėju, kad mano balsas, kaip ir kiekvieno šuns, irgi niekur neina, ir ačiū Dievui, kad neina. Jei kur nors eitų, seniai neberašyčiau. Pasidarytų baisu nuo to, ką galiu pridirbti. Man užtenka to, kad pasakau, ką galvoju.

Mūsų gyvenimas – visai ne pergalės. Pats gyvenimas yra Dievo dovana. Nugalėjęs patenkinsi savo ego, bet tai kaip narkotikai. Po minutės reikės kitos pergalės, dar ir dar. Atsistojimas pralaiminčio, mažumos pusėje patikrina, kiek tavyje žmogaus, ar, priešingai, neandartaliečio.

Noras nugalėti priešininką mums yra įgimtas. Ateina iš priešistorės. Arba nudobsi tu, arba nudobs tave. Esi tu kaltas tik todėl, kad ėst aš noriu, ėriukui paprastai išdėsto pasakėčios vilkas.

Nei įstatymai, nei Kristus su savo artimo meile, nei bažnyčia nesugebėjo ištrinti iš žmogaus pasąmonės to gyvuliško imperatyvo. Bažnyčia pati, tiksliau, atskiri kunigai vis dar kartais kviečia į karą. Šaukia tautą, nuodėmės užguitą.

Karus laimi ne tie, kurie yra teisūs. O tie, kurie turi daugiau divizijų. Kaip ir disputus – tiek žodžiu, tiek raštu. Laimi ne tas, kuris protingesnis, yra teisus. Laimi tas, kuris turi daugiau atsidavusių pasekėjų. Gydytojas epidemiologas pralaimėtų bet kurį disputą antivakserių draugijoje. Šitie tiesiog jį nušvilptų.

Kam tada mes rašom, jei nėra galimybių laimėti? Na, gerai, „mes“ čia netinka. Kam aš rašau, jei sakau, kad net nesiekiu nugalėti?

Geranoriškiems žmonėms, kurie priima visus. Tokių nedaug, bet yra. Linkusiems abejoti. Dažnu atveju tai tas pats žmogus. Jaunai moteriai, kaip toji iš Anglijos, kuri, būdama toli nuo namų, prisimena mane, rašinėtoją, į kurį galima kreiptis sielai sunkią minutę.

Bet turbūt sąžiningiau būtų sakyti, kad visada rašai sau. Bandau įveikti vidinius demonus ir juodąsias prigimties skyles, tiesiu beždžionių tiltą į tiesą. Žodžiu, saviraiška. Būdinga žmogui.

Apskritai tai irgi paslaptis. Kol nesieki žūtbūt visų nugalėti, tol ji gyva. Todėl tave skaito net ir tie, kurie nekenčia tavo tiesos, bet dar labiau tavęs. Galėtų – sutrintų į miltus. O kol negali,  skaito ir niršta. Iš smalsumo.

Smalsumas taip pat įgimtas. Ateinantis iš tos pačios neandertaliečių bandos. Drauge su esminiu instinktu, kuris daužėsi ir dar ilgai daužysis kaip atominė bomba: arba suėsi tu, arba suės tave.