Remi vieną politinę jėgą, esi blogas kitoms jėgoms

Jonas Dungveckis – žuvies perdirbimo įmonės UAB „Lignesa“ savininkas, sporto, kultūros renginių rėmėjas. Šį kartą „Tauragės kurjeris“ jį kalbina daugiau ne kaip verslininką, o kaip politiką – rajono Tarybos narį, antrą kadenciją Taryboje atstovaujantį Liberalų ir centro sąjungai.
– Jūsų atstovaujamą partiją Taryboje krečia karštligė – meras Robertas Piečia atsistatydino iš posto, Arūnas Gendrolius sustabdė narystę partijoje. Kalbama, kad kai kurie Taryboje esantys liberalcentristai viliojami į kitas partijas. Kokią Jūs matote partijos skyriaus ir savo, kaip politiko, ateitį? – Esu giliai įsitikinęs, kad Robertui Piečiai nereikėjo atsistatydinti, mes jį išrinkome, pasitikėjome, todėl jis turėjo kovoti iki galo. Galbūt jis būtų atlaikęs totalinį puolimą, o jeigu prievarta būtų buvęs nušalintas, būtų aikštėn iškilę nemažai slaptų dalykų. Pasitvirtino ne mano vieno nuomonė – R.Piečia specialiai buvo puolamas. Kol buvo mero poste, jį kaltino įvairiais nebūtais dalykais, pasitraukė – visi kaltinimai subliuško. Jo pasitraukimą galiu pateisinti tik sušlubavusia sveikata. Juk kiekvienas jaunas žmogus įstengia rungtis su užsigrūdinusiu „aparatininku“. Arūno Gendroliaus pusinių priemonių – narystės suspendavimo Liberalų ir centro sąjungoje nesuprantu, juk partija jam niekuo nenusikalto. O likusieji šios partijos atstovai Taryboje laikomės neblogai. Mūsų skyrius gyvavo ir gyvuos, nors kai kas labai norėtų, kad jis susilpnėtų, nes rajone tai antra didžiausia partija po socialdemokratų, turime daugiau kaip pustrečio šimto narių. Tiesa tai, kad prasidėjus sunkumams ne vienas mūsiškių buvo viliojamas į vieną partija, taip pat ir aš. Bet partijų nekeičiu kaip nudėvėtų pirštinių, partinėje veikloje neieškau naudos, veltui nesu gavęs nė aguonos grūdo, priešingai – nemažai skyriau lėšų sporto, kultūros renginiams, partijos skyriui remti. Liksiu partijoje, kiek ir ką galėsiu remti, priklausys nuo ekonominės situacijos. Ketinu pasitraukti iš aktyvios politikos, kituose savivaldos rinkimuose nebedalyvausiu.– Nusivylėte politika, kuria labiau – didžiąją ar vietine?– Abiem lygiai. Į liberalų partiją įstojau 2000 metais paragintas tuomet Miškų urėdijoje dirbusio Roberto Piečios. Jis mus, grupę verslininkų, įsikūrusių buvusiame Taurų paukštyne, ragino burtis ir daryti įtaką įvairiems valdžios sprendimams, taip pat daryti įtaką, kad būtų gerinamos verslo sąlygos. Mes ne tik kėlėme reikalavimus rajono valdžiai, bet ir patys prisidėjome prie įvairių projektų įgyvendinimo. Tauruose savaime atsiradusiame verslo inkubatoriuje kelias buvo duobėtas, nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, reikėjo pertvarkyti elektros energijos tiekimą. Spaudėme valdžią, verslininkai ir patys prisidėjo lėšomis, pavyko išasfaltuoti kelią, įrengti vandentiekio ir kanalizacijos tinklus, sutvarkyti elektros energijos tiekimą. Verslininkams tai kainavo nemažus pinigus, vien pastatyti elektros transformatorinei, kuri vėliau buvo perduota Elektros tinklams, skyriau apie 60 tūkstančių litų. Dėjome savo pinigus, bet reikalai judėjo į priekį. Mūsų „verslo inkubatoriuje“ nėra tuščių pastatų, jei išsikelia vienas verslininkas, patalpas perka kitas ir čia kuriasi.Šalyje pradžioje tvirtai žengę liberalai dėl skaidymosi ėmė silpnėti. Atsiskyrė „paksininkai“, paskui – Liberalų sąjūdis. Kai mūsų partijos vedlį Artūrą Zuoką padarė „abonentu“, paskui partiją ėmė vilktis blogas šleifas. Nebuvo laiku pasistengta pakeisti lyderį, todėl silpo partijos įtaka. Dabar turime silpną partijos vadovybę. Natūralu, kad tai, kas vyksta viršuje, atsiliepia ir apačiai – skyriams.Šalyje dabar viskas apmirę: pradedant didžiąją, baigiant mažąja politika. Visur klesti intrigos. Šalį – verslą, gyventojus – pjauna konservatorių sujaukta mokesčių sistema. Kai Pridėtinės vertės mokestis žuviai, mėsai, vaisiams ir daržovėms buvo tik 5 procentai, šių verslo šakų atstovai galėjo plėsti savo verslą, nes gyventojams jų produkcija buvo įkandama. Dabar dėl nedarbo, sumažintų atlyginimų nuskurdę žmonės nebeįperka pabrangusios produkcijos, verslas merdi – sugebame tik sumokėti mokesčius, atlyginimus, sukaupti apyvartinių lėšų, o plėtrai jų nebeužtenka. Situacija absurdiška – kai kur dirbančio žmogaus atlyginimo nebeužtenka susimokėti už buto šildymą. O vietinė politika gali būti ne mažiau skaudesnė, negu didžioji. Kai reikia paremti sporto ir kultūros renginius, kasmet šiam tikslui skirdavau po 5–6 tūkstančius litų, esi pageidautinas, o kai tau prireikia bent aguonos grūdo, tavo akyje pamato rąstą. „Lignesa“ biudžetui kasmet sumoka po 6–7 milijonus litų mokesčių, bet aptikus nedidelį pažeidimą viename spaudos leidinyje buvau vos ne nusikaltėliu pavadintas. Po to mero Prano Petrošiaus paklausiau: gal man padėti Tarybos nario mandatą? Jis pradėjo mane raminti.– Norite pasakyti, kad jeigu būtumėte eilinis verslininkas, o ne politikas, į Jus tiek strėlių nelėktų?– Būtent taip. Tai man yra buvę tiesiai, o ne užuominomis pasakyta. Remi vieną politinę jėgą, esi blogas kitoms jėgoms.– Iš aktyvios politikos ketinate pasitraukti, o kas tuomet Taryboje atstovaus Liberalų ir centro sąjungos interesams?– Partijoje yra daug jaunų, aktyvių žmonių.– Pavyzdžiui, ką matote savo vietoje?– Tiesą sakant, nežinau, ar verslininkai dar norės užsikrauti šią naštą. Jauniems žmonėms, dirbantiems valdišką darbą, sunku būti nevaldomiems įvairių politinių jėgų, nes rizikuotų prarasti darbą.– Taryboje esate vienas tyliausių jos narių, kaip jaučiatės politiko kėdėje?– Tyliausias esu ne todėl, kad nedrįstu ko nors pasakyti. Siekiu daryti poveikį priimamiems sprendimams, diskutuoju per komitetų posėdžius. Pavyzdžiui, aš prisidėjau prie to, kad nebūtų priimtas drakoniškas sprendimas atliekų išvežimo mokestį skaičiuoti pagal turimą plotą. Tarybos posėdyje dažniausiai nebėra ko diskutuoti, nes dėl visko jau iš anksto būna apsispręsta. Nesu mėgėjas pasirodyti, todėl ir nebekalbu, nors kartais gali sprogti iš piktumo, kai viskas būna pakreipta kitaip, negu kalbėta komitetų posėdžiuose.– Pasibaigus kadencijai atsidėsite vien tik verslui ir šeimai?– Kada nors turi ateiti toks laikas, kai turi pasakyti: gana. Politikai atidaviau dešimt metų, nemažai jėgų, lėšų, aštuntus metus esu rajono Tarybos narys. Partijos nariu liksiu. Esu pastovus žmogus – žemaitis nuo Telšių, nesimėtau į šonus.Ar galėsiu partiją paremti, priklausys nuo to, kaip seksis verslas. Dabar mano įmonė vėl stojasi ant kojų. Tariamės su norvegais, kad jie tiektų žuvį, o mes gamintume produkciją, kurios realizavimu rūpintųsi nauji verslo partneriai. Dėl to išloštų mūsų įmonė, darbuotojai (įmonėje dirba 280 žmonių – red. p.). Tačiau norvegai nesutinka dirbti mūsų sąlygomis, juos baido mūsų mokesčių sistema, todėl įmonę registruos savo šalyje, kur Pridėtinės vertės mokestis maisto produktams yra nulinis arba ne didesnis kaip 5 procentai. Ketinu imtis naujo verslo – auginti upėtakius ir eršketus. Dirbtinomis sąlygomis auginamos šios žuvys užauga per pusmetį, o natūraliomis sąlygomis visa tai trunka keletą kartų ilgiau. Neseniai lankiausi parodoje Brėmene (Vokietija), dėl žuvų auginimo tariausi su danais. Vietoje politikos užsiimsiu žuvų auginimu.– Verslą pradėjote nuo namuose statinėse sūdomų silkių, jį išplėtojote iki didžiulės įmonės, iš ko paveldėjote verslumo kibirkštėlę?– Verslumo mane mokė sunkus gyvenimas. Tėvai ir seneliai buvo ištremti į Sibirą, senelis ten atgulė amžinojo poilsio. Aš jau ten gimiau. Gyvenome žeminėje. Buvo sunku išgyventi. Aš, vos pasistiebęs nuo žemės, jau sugebėjau užsidirbti – pardavinėjau į ledą sušaldytą pieną. Gabalą pamaudavau ant pagalio ir siūlydavau pirkti pravažiuojančio traukinio keleiviams.– Kaip įsivaizduojate dukrų, anūkų ateitį, ar ją siejate su Lietuva, juk daug jaunų žmonių žvilgsnius kreipia į kitas šalis, kur gyvenimas skalsesnis, o ir tėvai dažnai savo vaikams linki geresnės ateities – svetur?– Nepaisant visko, esu įsitikinęs, kad mano dukros ir anūkai gyvens Lietuvoje. Man pasisekė, kad abi dukros – Ligita ir Inesa dirba šeimos įmonėje. Kai ateis laikas ilsėtis, turėsiu kam perduoti verslą. Ir abu anūkus – Tautvydą ir Jokūbą regiu Lietuvoje. Mūsų šeimai teko įsitikinti, kad kitur taip pat ne rojus, Londone įkurtą filialą teko uždaryti. Neblogai gali suktis tik tai, ką pats gali prižiūrėti, todėl šeimos verslas toks gyvybingas. Mes turime daryti viską, kad Lietuvoje žmonėms būtų gera gyventi, kad nereikėtų niekur bėgti. Tik apmaudu, kad mūsų per verslininkų asociaciją teikiamų pasiūlymų niekas nenori girdėti. Bet taip ilgai nebus, negali būti.– O ką reikėtų daryti rajone, kad per vieną kadenciją net du kartus „neapsiverstų“ valdžia?– Manau, kad valdančiąją koaliciją turėtų sudaryti ne tokios agresyvios mažosios partijos. Užtenka rungtis dviem jėgoms ir „vartyti“ valdančiąją koaliciją.