Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
1939 metų pradžioje Lietuvos pašto valdyba išleido storą, kietais viršeliais įrištą tomą su raudonu Vyčiu ant viršelio – „Lietuvos telefono abonentų sąrašą“. Knygos viršelyje puikuojasi ir to meto pasididžiavimas: lėktuvo siluetas su šūkiu „Keliaukime lėktuvais“ bei „Lietuvos oro linijų“ reklama. Tai buvo paskutinis toks sąrašas, išleistas dar nepriklausomos Lietuvos – po metų su trupučiu prasidės sovietų okupacija, o telefono abonentų sąrašai taps visai kitokio pobūdžio dokumentais. Esu labai dėkingas kolekcionieriui Edgarui Jankauskui, kuris įsigijęs knygą leido ją paturėti ir nuskenuoti norimus puslapius.
Tilpo visa apskritis
Vartant šio žinyno puslapius, skirtus Tauragės apskričiai, prieš akis atsiveria nepaprastai tikslus 1939-ųjų pavasario dabartinio rajono vaizdas: kas turėjo telefoną, kas – ne, kokie verslai, valdžios įstaigos, dvarai ir net atskiri ūkininkai buvo prijungti prie telefono linijos. Šis straipsnis – bandymas šį sausą administracinį sąrašą paversti pasakojimu apie tarpukario Lietuvos kaimo ir miestelio kasdienybę bei apie tai, ką telefonas tuo metu iš tikrųjų reiškė.
Šiame straipsnyje neįtraukti už šiandieninio rajono ribų likę miesteliai, nors ypač Žemaičių Naumiestis, Švėkšna, šiek tiek Šilalė, Laukuva, Kvėdarna abonentų turėjo nemažai.
Lietuvos telefonų knyga, 1939 m.
Nuo prabangos iki būtinybės
Telefono ryšys Lietuvos teritorijoje pradėtas teikti dar XIX amžiaus pabaigoje. Kaip nurodoma Lietuvos enciklopediniuose šaltiniuose, pirmoji telegrafo linija Lietuvoje buvo nutiesta 1839 metais, o telefono ryšys pradėtas teikti 1882 metais – tuo metu, kai kraštas dar buvo carinės Rusijos sudėtyje. Tačiau iki tikros telefonizacijos, apimančios ne tik didžiuosius miestus, bet ir mažus miestelius bei kaimus, praėjo dar kelios dešimtys metų. Tauragės pašte telegrafas ėmė veikti tik 1865 m., o telefonas – nuo 1924 m.
Nepriklausomos Lietuvos valstybė telefono tinklo plėtrą laikė vienu modernėjančios valstybės ženklų – lygiai taip pat, kaip geležinkelius, paštą ar aviaciją (prisiminkime to paties 1939 metų žinyno viršelyje pateiktą kvietimą „Keliaukime lėktuvais“). Tačiau skirtingai nei geležinkelis ar paštas telefonas 1939 metais Lietuvos kaime tebebuvo greičiau retenybė nei kasdienybė. Tai puikiai atsispindi ir abonentų sąraše: didžiojoje daugumoje Tauragės apskrities valsčių telefoną turėjo vos keliolika ar keliasdešimt abonentų – dažniausiai valsčiaus savivaldybė, policijos nuovada, paštas, klebonija, dvaro savininkas, gydytojas ar keli stambesni pirkliai bei ūkininkai.
Kaip veikė
Norint suprasti sąraše sutinkamus įrašus, verta trumpai paaiškinti to meto telefono ryšio organizavimo sistemą. Kiekviena telefono stotis (agentūra) žinyne priskiriama tam tikrai eilei – nuo I iki VII, tai atspindėjo stoties dydį, svarbą ir, tikėtina, veikimo valandas bei apkrovą. Prie kiekvieno gyvenvietės pavadinimo taip pat nurodyta raidė, žyminti telefono veikimo laiką (pavyzdžiui, „Tel. veik. – Š.“ ar „Tel. veik. – L.“), o pačiuose mažiausiuose punktuose telefonas dažnai buvo tik prie geležinkelio stoties – „viešas telefonas pasikalbėjimams“, skirtas visų vietos gyventojų reikmėms, o ne privatus abonentas.
Tauragės apskrityje matome visą šią įvairovę – nuo paprasčiausios kaimo agentūros su vos vienu ar dviem abonentais iki paties Tauragės miesto, kur veikė II eilės paštas su telefonu ir telegrafu bei šimtai privačių abonentų.
Tinklo širdis
Natūralu, kad daugiausia telefono abonentų priklausė pačiam apskrities centrui – Tauragei. Miesto paštas buvo priskirtas net II eilei (aukštesnei nei daugelyje kitų apskrities miestelių), veikė ir telegrafas, ir taupomasis valstybinis kasų skyrius (tel. veik. – N.). Tauragės telefono numeriai siekė net kelis šimtus – tai aiškus ženklas, kad miestas gyveno intensyvų prekybinį, administracinį, karinį ir kultūrinį gyvenimą.
Žvelgiant į sąrašą, Tauragė atrodo kur kas artimesnė tikram tarpukario provincijos miestui, o ne didelio kaimo tęsiniui – čia telefonu naudojosi šimtai įvairiausių profesijų atstovų, o gatvių pavadinimai (Vytauto, Respublikos, Bažnyčių, Dariaus ir Girėno alėja, Prezidento Smetonos gatvė, Kęstučio, Jūros, Turgaus aikštė) patys savaime piešia tarpukario Lietuvos miesto centro topografiją.
Valstybės ir savivaldos institucijos
Apskrities viršininko įstaiga Turgaus aikštėje 1 turėjo net tris telefono numerius – viršininko kabinetui, raštinei ir viršininko butui, o tai rodo, kad administracija buvo gana didelė, kad reikėtų atskirti tarnybinį ir asmeninį ryšį.
Panašiai struktūruota ir apskrities savivaldybė – savivaldybės raštinė, jai priklausanti ligoninė V. Kudirkos gatvėje bei vaistinė Dariaus ir Girėno alėjoje turėjo kiekviena savo numerį. Miesto savivaldybė (Jūros g-vė 2) buvo suskaidyta į keturis abonentus: burmistro Jono Jurgilo ir sekretoriaus kabinetą, miesto inžinieriaus tarnybą, buhalterijos bei elektros skyrių ir net miesto skerdyklą – detalė, primenanti, kad municipalinė ekonomika apėmė ir tokius praktinius dalykus, kaip gyvulių skerdimas mieste. Šalia veikė ir notaras Vladas Barcevičius (Vasario 16 d. gatvė 11), ir teismo antstolis, ir apylinkės teismas Respublikos gatvėje.
Teisėsauga ir kariuomenė
Policijos institucijos Turgaus aikštėje 1 buvo išskaidytos itin smulkiai – atskirai policijos vado kabinetas, miesto nuovada, valsčiaus nuovada, policijos vado butas ir net nuovados viršininko privatus butas Prezidento Smetonos gatvėje.
Tauragė, būdama pasienio miestas, turėjo ir sustiprintą karinę įgulą: dragūnų pulko kareivines bei pulko telefono liniją, pėstininkų pulko telefono centrinę, komendantūrą su šaulių IV rinktine Dariaus ir Girėno alėjoje, taip pat baterijos vado ir pulko adjutanto asmeninius numerius.
Valstybės saugumo policijos Tauragės rajono būstinė (Kęstučio g-vė 46) primena, kad miestas arti Vokietijos sienos buvo strategiškai svarbus stebėjimo punktas – juolab 1939-aisiais, kai Klaipėdos krašto netektis dar tik tuoj ištiks.
Medicina ir sveikatos apsauga
Tauragėje veikė nepaprastai gausus medikų tinklas, kaip ir dera apskrities centrui: gydytojai Aroninas (odos ir moterų ligos), Elsbergas (vidaus ligos), Joffė (vidaus ir moterų ligos), Jurevičius (akušerija), Raslavičienė (chirurgija) su vyru Raslavičiumi (vidaus ir vaikų ligos), taip pat Gečas – apskrities savivaldybės ligoninės vedėjas, Šapiro, Štuopienė ir Aronsonienė-Berkmanaitė. Šalia jų dirbo dantų gydytojai ir technikai (Ambraziejienė, Brevdo), vaistininkai (Gulbinas, Goldšteinas, Čiegio ir Gulbino vaistinė), akušerė Vaišnoraitė-Kaunienė bei net kosmetikos-medicininio masažo kabinetas Dariaus ir Girėno alėjoje.
Tiek gydytojų rodo, kad Tauragė buvo regioninis sveikatos priežiūros centras visai apskričiai – kaimo gyventojai dėl rimtesnių negalavimų keliaudavo būtent čia.
Prekyba, pramonė ir amatai
Prekybininkų sąrašas Tauragėje ilgiausias visoje apskrityje. Dominuoja žydų kilmės pirkliai ir amatininkai – Bermanas (mašinų ir dviračių prekyba), Bivainis (laikrodžiai ir galanterija), Epšteinas ir Gitkinai (miško prekyba), Girzonas (kolonialinės prekės), Kaplanas (vynas ir gastronomija), Krostas (alkoholiniai gėrimai), Levinas ir Epšteinas (geležies prekyba), Šlomovas (geležies prekyba), Šereševskiai (radijo aparatų ir elektros medžiagos, taip pat miško prekyba) ir daugelis kitų. Veikė ir stambesnės įmonės bei bendrovės: akcinės bendrovės „Maistas“ fabrikas ir keturios jos krautuvės mieste, žemės ūkio kooperatyvo „Laisvė“ telefono centrinė su buhalterija, urmo ir centro krautuvėmis, taip pat spaustuvė „Planeta“, knygynas „Spaudos Fondas“, radijo ir elektros laboratorija „Elektrotechnika“ (savininkas Stasys Čeledinas) bei firma „Radio Centras“. Miesto pramonę reprezentavo ir keletas plytų dirbtuvių (Gregeris, Gudelis, Misevičius), lentpjūvė-malūnas „Miškas“, limonado dirbtuvė (Aronas Šragas) bei elektros stotis, priklausiusi miesto savivaldybei.
Laisvosios profesijos
Tauragėje dirbo bent keturi advokatai (Terespolskis, Kanas, Stirbys Pranas, Stirbys Vincas), keli matininkai (Katilius, Buškevičius – apskrities inžinierius), rašymo, perrašinėjimo ir vertimo biuro savininkas Jonas Hermanas ir grupė karo kapelionų ir teismo pareigūnų. Tokia profesinė įvairovė liudija, kad Tauragė 1939 metais buvo ne tik prekybos, bet ir teisinių bei administracinių paslaugų centras visai apskričiai.
Švietimas, religija ir kultūra
Mieste veikė valstybinė gimnazija (Dariaus ir Girėno al. 7; pilis), mergaičių amatų ruošos mokykla, pirmoji miesto pradžios mokykla su savo raštine, taip pat du pradžios mokyklų rajonų inspektoriai.
Dvasininkijai atstovavo klebonas-prelatas Vytautas Dikavičius, evangelikų kunigas Augustas Vymeris ir karo kapelionas Jurkus.
Laisvalaikio ir pramogų pasaulį reprezentavo kino teatras „Atlantik“ (savininkas O. Fišas), keli alaus barai („Kunigaikščių“, „Pilzeno“, Klaipėdos alaus baras), restoranas „Rambynas“, užkandinė-valgykla „Lobynas“ ir Darbo rūmų Tauragės kultūros klubas prie Stoties gatvės.
Finansai
Bankininkystės sektorius Tauragėje buvo neproporcingai stiprus mažam provincijos miestui – čia veikė Lietuvos banko skyrius (du telefono numeriai), miesto savivaldybės Ūkio bankas, Žydų liaudies bankas, Ligonių kasos Tauragės apygardos skyrius, Ipotekos įstaiga bei Smulkaus kredito draugija ir apskrities žemės rūšiavimo komisija – institucijos, per kurias vyko didžioji dalis to meto žemės reformos ir ūkininkų kreditavimo.
Pašto ir ryšių infrastruktūra
Pašto įstaiga Dariaus ir Girėno alėjoje 14 buvo suskaidyta į septynis atskirus numerius pagal funkcijas – nuo paprasčiausios raštinės iki telegrafo, radijo mokesčių priėmimo bei telegrafo-telefono tinklo Raseinių rajono viršininko kabineto, kuris, beje, prižiūrėjo ryšius ir kaimyninėje apskrityje (matyt, senosios Raseinių apskrities palikimas).
Prie miesto veikė ir Miškų urėdijos telefono centrinė Pužiškės kaime, aptarnavusi net kelias girininkijas aplinkiniuose valsčiuose – tai rodo, kad Tauragė buvo ne tik miesto, bet ir platesnio regiono ryšių mazgas.
Apibendrinant – centre sutelkta viskas, ko trūko mažesniuose apskrities miesteliuose – nuo kariuomenės ir teismų iki kino teatro ir bankų skyrių. Būtent šis kontrastas tarp šimtų Tauragės numerių ir vos kelių kiekvieno kaimyninio valsčiaus abonentų geriausiai iliustruoja, kaip netolygiai telefonas – o kartu ir modernybė apskritai – skverbėsi į tarpukario Lietuvos provinciją.
Tęsinys kitame „Laiko ženklų prie Jūros upės“ numeryje.
