Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragės rajono „Karšuvos“ mokyklos muzikinis teatras ypatingas tuo, kad vaidinant visiškai nenaudojama kalba, spektaklyje persipina judesys, emocijos ir muzika. Pirmoji šio teatro premjera prieš daugiau nei 20 metų įvyko Lenkijoje, tiek pat metų „Karšuvos“ mokyklos teatras kasmet dalyvauja tarptautiniame teatrų festivalyje Panevėžyje „Širdys vilčiai plaka“. „Jie visi nori vaidinti, nori būti įvertinti, jais džiaugiasi, jie kaip gėlės išsiskleidžia scenoje visu gražumu“, – sako mokyklos teatro įkūrėja ir vadovė Rolanda Lukošienė.
Gali atsiskleisti savaip
„Karšuvos“ mokyklos muzikinis teatras – neformalaus švietimo būrelis, kurį nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų veda specialioji pedagogė metodininkė, logopedė Rolanda Lukošienė. Mokyklos vadovai jau seniai pastebėjo Rolandos meninę gyslelę ir pasiūlė jai su vaikais kurti spektaklius. Su savo auklėtiniais mokytoja kasmet pastato po premjerą, ir taip jau 25-eri metai.
– Mano būrelį lanko 17 įvairaus amžiaus vaikų: 13 – iš „Karšuvos“ mokyklos su vidutine ir nežymia negalią ir 4 – su žymia negalia iš mūsų skyriaus Tauragėje. Visi jie kartu vaidina spektaklyje. Mūsų teatras specifinis, kadangi visiškai nenaudojame kalbos. Mūsų vaikai dažniausiai sunkiai reiškia mintis žodžiais, todėl sugalvojau muzikinį teatrą, kai aktoriai mintį išreiškia judesiu, emocijomis ir per įsikūnijimą į personažą. Judesys čia persipina su muzika ir emocijomis, spektaklyje kiekvienas personažas turi savo muzikinį intarpą. Kiekvienas aktorius atsiskleidžia savaip. Noriu, kad kiekvienas vaikas būtų svarbus ir scenoje sukurtų šventę žiūrovams, – pasakojo Rolanda.
Rolanda Lukošienė su savo jaunaisiais aktoriais dažna vis kur nors išvyksta. Asmeninio albumo nuotrauka
Mokytoja pasidžiaugė, kad vaikų spektaklis iš karto prikausto žiūrovų dėmesį, kadangi kiekvienas aktorius taip nuoširdžiai įsijaučia į savo vaidmenį, kad abejingų nelieka. „Karšuvos“ teatras vyksta į gastroles, dalyvauja renginiuose Tauragėje, įvairiose konferencijose ir visuose teatrų festivaliuose, skirtuose turintiems negalią.
– Daug kur važiuojam. Išvykose mūsų spektakliai sulaukia gausių ovacijų, pagyrų, vaikai susiranda naujų draugų. Aš orientuojuosi į tai, kad vaikai su negalia laisvai jaustųsi scenoje. Jeigu vaikas negali kalbėti, jis išvaidina, tampa tikru artistu, užlipa į sceną, savo rolę atlieka nuo pradžios iki galo ir išeina laimingas, atiduodamas visą save per emocijas, per judesį, per muziką, per vaidinimą. Mes kasmet dalyvaujame tarptautiniame festivalyje „Širdys vilčiai plaka“. Įsijungus šviesoms ir muzikai mūsų vaikai taip suvaidina, kad aš pati apsiverkiu. Mus net per televiziją rodė. Kai reporteris kalbino vaikus, jie visi sava kalba, taip, kaip jiems išeina kalbėti, sakė, kad nori vaidinti ir būti aktoriais. Oi, kokie jie buvo laimingi, – prisiminė R.Lukošienė.
Reikia specifinių žinių
Tradiciškai kasmet mokslo metų užbaigimo proga „Karšuvos“ mokykloje spektaklis suvaidinamas tėveliams. Vadovė pastebėjo, kad tėveliams žiūrint vaikai vaidina ypatingai, o tėvai braukia džiaugsmo ašaras, filmuoja ir fotografuoja savo vaikus.
– Mūsų dabar septyniolika, bet jie visi nori vaidinti, nes tada būna įvertinti, juos visi giria, jais džiaugiasi, jie būna laimingi. Mano darbas nelengvas, nes šitai veiklai mūsų mokyklai finansavimo nėra skirta nė cento. Visas dekoracijas gaminu pati. Jau antri metai, kai į mūsų mokyklą atėjo dirbti nuostabi dailės mokytoja Ona Buitkienė, ji nupiešia tai, ką aš sugalvoju. Žemai jai lenkiuosi. Aš pati stendus, širmas susikalu, tiesa, vyrai mūsų pagelbsti, nes dekoracijos labai svarbu. Mūsų dekoracijos tokios gražios, kad kai nuvažiuojam kur nors, visi klausia – iš kur gavom. Ir visus kostiumus, kaukes patys su vaikais gaminamės. Pasitariam, kaip gražiau, kaip geriau, kaukes karpom iš popieriaus, klijuojam, – mokyklos teatro užkulisius atskleidė vadovė.
Dirbant su vaikais, turinčiais negalią, reikia specifinių žinių. R.Lukošienė pasakojo, kad teatro būrelyje aplinka draugiška ir netradicinė, vaikai gali sėdėti ant grindų, svarbu, kad laisvai jaustųsi, pajustų muziką ir suprastų, koks jo vaidmuo spektaklyje. Pamačiusi, kad repeticijoje vaikai pavargo, kadangi ilgai neišlaiko dėmesio, mokytoja sugalvoja įvairiausių įdomių pertraukėlių. Būrelio vadovės teigimu, svarbu su vaiku būti akių lygmenyje, tuomet jis žino, kad esi lygiai toks pat, kaip ir jis.
– Su vaiku reikia susišnekėti, kad jis atsipalaiduotų, gerai jaustųsi, nepervargtų. Mes gražiai sutariam, mūsų susiėjimai būna smagūs. Vaidmenis kuriame per siužetus. Jei vaidinam paukščių sceną, tai skraidom, jei rolė arkliuko, visi būnam arkliukais – kaip arkliukas kojas kilnojam, kartu visokius garsus leidžiam ir tada paleidžiu muziką. Jei vaikas sako, kad jam ne prie širdies ta rolė, arba pradėjus vaidinti jam nesiseka, tada žaismingai pakeičiame. Darbas specifinis, bet man labai gražus. Mokomės siužetais – vieną siužetą išmokstam, tada kito mokomės, paskui visus jungiame ir gaunasi spektaklis, – kaip kuria spektaklius, atskleidė mokytoja Rolanda.
Keletą metų R.Lukošienei spektaklius padėdavo kurti muzikos mokytoja Inga Žiaušienė, tada buvo daug lengviau, bet jau dveji metai, kai ji nebedirba mokykloje, todėl Rolanda darbuojasi viena. Mokyklos teatras per 25-erius gyvavimo metus pastatė daugybę spektaklių, o pirmojo spektaklio premjera įvyko net ne Lietuvoje, bet Lenkijoje.
– Pirmąjį spektaklį „Širdies dūžiai“ rodėme Tševo mieste, nes buvome pakviesti su specialiųjų poreikių mokinių spektakliu atstovauti Lietuvai. Aš skaičiau pranešimą, ir laikraštyje buvom aprašyti. Taip ir prasidėjo mūsų veikla nuo Lenkijos. Kasmet vykstame į tarptautinį neįgaliųjų teatrų festivalį Panevėžio muzikiniame teatre. Taip įgijau dar didesnės patirties, tobulėjau. Šiemet pastatėme spektaklį „Buratinas“. Kitais mokslo metais vaidinsime „Ančiuką muzikantą“, – planus atskleidė R.Lukošienė.
„Tai mano vaikai“
Rolanda Lukošienė sako specialiosios pedagogės ir logopedės specialybę pasirinkusi, nes visada norėjo dirbti su vaikais. Ir štai jau 35-erius metus dirba „Karšuvos“ mokykloje.
– Šis darbas atitinka mano sielą, pradėjus dirbti Skaudvilės specialiojoje mokykloje man taip patiko tie vaikai, kad juos pradėjau globoti ir mylėti. Esu laiminga, kad dirbu su specialiųjų poreikių vaikais. Jie tokie nuoširdūs ir geri, jie kaip saulės vaikai. Esu aštuntos, devintos ir dešimtos specialiosios klasės vadovė. Dėstau istoriją, etiką, fizinį ugdymą ir kartu dirbu logopede. Mano, kaip logopedės, krūvis didelis. Tačiau į darbą einu kaip į šventę, nes tai malonumas, džiaugsmas, gyvenime jaučiuosi savo vietoje, – kalbėjo Rolanda.
Į Tauragės kraštą R.Lukošienė atsikėlė iš Jonavos, kadangi vyras skaudviliškis. Skaudvilė jai iš karto patiko, sako, kad gyventojai puikūs. Rolanda turi daug pomėgių – kuria eilėraščius, šoka linijinius šokius, dainuoja mokyklos ansamblyje, sportuoja.
– Man patinka kažkur pasirodyti ir save realizuoti. Dirbu čia ir džiaugiuosi. Turiu dvi dukras – Alvitą ir Aistę, jos jau ištekėjusios, turiu du anūkus. Viena dukra nukeliavo mano keliu, baigė pedagogiką, o kita pasirinko ekonomiką. Turiu didelį ūkį, gyvenu name, turiu sodą ir daržą, didelį šiltnamį, auginu daug gėlių. Man labai patinka šeimininkauti, patinka ravėti, nes gamtoje, tarp gėlių, daržų mintys gimsta, ir kažkaip su žeme suartėju, atsipalaiduoju. Kartais pareinu iš darbo tokia pavargusi, einu žolę pjauti, ravėti ir atsigaunu, – prisipažino mokytoja.
Su teatro būreliu R.Lukošienė susitiks tik naujaisiais mokslo metais, nes jau prasidėjo vasaros atostogos. Teatro laukia pokyčiai, kadangi mokyklą baigė pagrindinis aktorius, ne vienerius metus spektakliuose vaidinęs Kristupas Uksas. Į būrelį bus pakviesti nauji nariai:
– Šiaip nekeičiu aktorių. Į išėjusiųjų vietą pasiimu mažesnį vaiką, kad užsiauginčiau. Tai mano vaikai, tai mano grupė, kur visi kaip vienas.
