20-metį švenčianti statybų bendrovė žvalgysis partnerių užsienyje

Svarbiausia būti sąžiningam ir užsitarnauti gerą vardą – sėkmės paslaptį atskleidžia UAB „Apastata“ generalinis direktorius Boleslovas Apavičius. Šiandien įmonė mini savo 20 metų jubiliejų. Itin solidų, jei atsižvelgtume į tai, jog kasdien kuriasi ir greitai užsidaro daugybė vienadienių statybų rinkos paslapčių nesugebėjusių įminti bendrovių. Sukakties proga „Apastatos“ vadovas prisiminė savojo verslo pradžią, įvardino statybų sektoriaus skaudžiausias problemas bei pateikė sėkmingos įmonės veiklos receptą.
– Nuo ko prasidėjo Jūsų įmonės istorija? Ar laikotarpis buvo palankus kurti verslą?– Griuvo Tarybų Sąjunga, tad teko iš naujo ieškoti, kur save realizuoti. Porą metų važinėjau po užsienį ir jau maniau, kad teks dėti į stalčių inžinieriaus-statybininko diplomą. Tačiau netikėtai kilo mada kloti kiemus trinkelėmis. Susiradau du senus darbuotojus, investavau 13 000 Lt ir įkūriau individualią įmonę. Apetitas auga bevalgant, tad vėliau ėmėmės vidaus apdailos darbų. J.Tumo-Vaižganto gatvėje įrengėme hemodializės kliniką, ir pasipylė užsakymai. Viena grandis klojo trinkeles, kita atliko vidaus apdailą. Individualioji įmonė ėmė atrodyti nerimtai, tad nutarėme įsteigti uždarąją akcinę bendrovę. Iš pavardės ir žodžio „statau“ samplaikos 1997 metais gimė pavadinimas „Apastata“. Verslas plėtėsi: ėmėme rekonstruoti ir statyti individualius namus, keitėme stogus. Šeimos klinika Klaipėdoje tapo pirmuoju objektu už Tauragės ribų. Devizu tapo šūkis „Nuo pamatų iki raktų įteikimo“. Jei reiktų grįžti atgal, nieko nekeisčiau. Neturėjau palikimo, buvau vienas. Gali, atstatęs krūtinę, vaizduoti didį vadovą, bet nieko iš to nebus. Reikia pradėti mažais žingsneliais. Tikrai negalvojau, kad verslas taip išsivystys. Matyt, tarybiniais laikais įgyta patirtis davė vaisių. Būstinės vieta irgi gerokai pasikeitė: nuo darbo stalo bute bei 9 arus užimančių trijų garažų Pušyno gatvėje iki hektaro žemės Jovaruose, kur karaliaujame vieni, nuomojame aikštelę subrangovams.– Teko išgyventi ne vieną sunkmetį. Kaip pavyko išlikti rinkoje?– Geriausi laikai buvo 2006–2008 metai. Tada rinkomės užsakymus. Dabar tokios prabangos nebeturime. Po to smogė krizė: daugelio įmonių neliko. Nežlugti padėjo kvalifikacija, mokėjimas kontaktuoti su užsakovais ir darbuotojais, išlaikytas kolektyvo branduolys, užsitarnautas vardas bei sąžiningumas, žodžio laikymasis. Įsivedėme ISO standartus – tai mus išskyrė iš kitų. Padėjo ir įvairiapusiškumas, nes dirbdamas tik vienos srities darbus mažame mieste nieko nepasieksi. Didelės investicijos sėkmės irgi negarantuoja. Gali įsigyti tik technikos – vingių smegenyse bei patirties nenusipirksi. Sunkiausia yra žiemą – trūksta užsakymų.– Ar konkurencija statybų rinkoje vis dar didelė?– Žinoma. Ypač šiandien. Pavyzdžiui, viename konkurse dalyvauja 12 pareiškėjų. Tiek dalyvių niekad nebuvo. Arba atslenka nauja krizės banga (mažėja užsakymų), arba tai lemia žemi konkursų kvalifikaciniai reikalavimai. Anksčiau nebūdavo konkurso be ISO standartų reikalavimo, šiuo metu nuspręsta sulyginti visų galimybes. Juokaujame, kad ir bandelių kepėjas dabar gali eiti statyti namą. Daugelio įmonių likimas neaiškus: laimi konkursą dėl mažiausios kainos, nusamdo subrangovus, jiems už darbus nesumoka ir dingsta. Anksčiau nuo tokių situacijų gelbėdavo papildomas kriterijus, kad negali siūlyti 15 proc. mažesnės kainos už skaičiuojamąją. To nebeliko, tad šiandien kai kurie konkursų dalyviai pasiūlo ir 50 proc. mažesnę sumą. Tokius vadinu kamikadzėmis. Tačiau labiausiai procesus stabdo negatyvios mintys, įvairūs skundai. Manau, kad visiems turi užtekti vietos po saule, reikia pozityviai mąstyti, nes tada ir dirbama pozityviai.– Kokių dar statybų sektoriaus problemų matote?– Verslo plėtrą stabdo ir ilgai trunkantys atsiskaitymai už Europos Sąjungos finansuojamus projektus. Investuotus pinigus atgauname tik po pusmečio. O juk reikia dirbti, mokėti algas. Reikia turėti nemažai apyvartinių lėšų arba imti paskolą. Valdžia žada tai pakeisti: pinigus bus privaloma pervesti per mėnesį nuo akto pasirašymo. Bus lengviau. Kita problema – kad suklydus projektuotojui ar dėl kitų priežasčių prireikus papildomų pinigų niekas jų neduoda. Jei projekto įgyvendinimo metu sutaupai lėšų, jų irgi negauni. Galioja principas – viską įvertink vietoje. Bet juk tai ne visada galima padaryti.Sunku dar ir todėl, kad neįmanoma planuoti darbų: nežinai, kokį konkursą laimėsi, kiek tau reikės darbininkų. Gavai užsakymą – tik tada ieškai reikalingų resursų. Pasiūla šiuo metu didesnė už paklausą. Galime ir „Akropolį“ pastatyti, juk dalinamės darbus. Kita problema – renovacijos. Nors jos sudaro apie 30 proc. veiklos, dažniausiai nėra pelningos arba kainuoja labai daug nervų. Kiekviena daugiabučio bobutė žino savo teises, reikalauja, moko dirbti, medžiagų kainos didelės, o uždarbis mažas.– Autobusų stotis, „Džiugritos“, „Vinitos“, Jurbarko „Boulingo“ pastatai, aikštė su fontanu, skveras prie evangelikų liuteronų bažnyčios, daugelis atnaujintų daugiabučių – tai „Apastatos“ veiklos rezultatai Tauragėje. Ar bandėte užkariauti užsienio rinką?– Taip. Mano svajonė – kurti bendrą įmonę su užsienio bendrove: gamini čia, parduoti ten. Dirbome su danų firma „Netmark“, švedų „Note“, norvegų „Egersund Net“. Turime darbo patirties ir pačioje Norvegijoje.– Sakoma, kad vadovaujantis žmogus niekada nebūna draugas savo pavaldiniams. Koks esate vadovas?– Vyrauja draugiški santykiai. „Velnių išrašymas“ trunka tik kokias 10 minučių. Tai natūrali darbinė aplinka. Nevaikščiosi juk kaip vienuolis rankas susidėjęs. Darbuotojų motyvaciją lemia ne tik uždarbis. Kiekvienas turi jaustis reikalingas. Svarbu, ir koks suburtas kolektyvas. Daugelis problemų išsprendžiamos pasitelkiant humorą.– Kokiomis nuotaikomis sutinkate savo įmonės 20-metį? Kokie artimiausi tikslai?– Nepuolame į paniką – darbų turime, tad išsilaikysime. Be to, nuomojame techniką, turime kalvį, suvirinimo bei skardinimo cechus. Ruošiame pagalbinį ūkį – metalo apdirbimo cechą bei automobilių servisą. Išgyvensime. Tikslai nesikeičia – išlikti didžiausia, kokybiškai paslaugas atliekančia statybų įmone Tauragėje. Technikos užtenka, nebent nuspręsime atnaujinti mechanikos parką. Statybos niekad neužges: kursis šeimos, kurioms visada reikės buto arba namo. Verslas neegzistuos be biurų, cechų ir garažų. Juk ekonomikos barometru yra laikoma tai, kiek bokštinių kranų matai įvažiuodamas į miestą. Tauragėje jų mažai, tad yra dar ką nuveikti (juokiasi).