Naftos kainų burbulas: pagaliau bliūkšta?

Naftos rinka pastaruosius keletą mėnesių svyravo tarp euforijos ir depresijos. Naftos kaina nuo 147 JAV dolerių už barelį krito iki 100. Yra manančių, kad pagaliau atėjo ilgai lauktas naftos kainų burbulo – gal panašaus į 2000-ųjų “dotkomų” arba pernykščio JAV nekilnojamo turto rinkos burbulus – sprogimas, ir nemažai tikinčių, kad šis naftos kainų mažėjimas bus ilgalaikis ir pagaliau palengvins naftą naudojančių šalių ūkio atsigavimą. Tačiau kai kurie kiti analitikai mano, kad naftos kaina buvo ir išliks aukšta, kadangi nafta – baigtinis resursas, jos atsargos nebegalinės.
Ko mus moko burbulų istorija? Pirmasis istorijoje žinomas kainų burbulas įvyko spekuliuojant realiu turtu – tai buvo tulpių svogūnėliai Olandijoje, ir vėliau jis ne kartą pasikartojo spekuliuojant finansiniu turtu – akcijomis arba nekilnojamu turtu. Buvo pasiūlyta daug teorijų kainų burbulams paaiškinti, tačiau aišku tik viena – burbulai periodiškai pasikartoja įvairaus turto rinkose, netgi tokiose, kur tikrą, teisingą turto vertę, atrodo, visai nesunku nustatyti. Pavyzdys – burbulai, besiformuojantys akcijų rinkose. Jie periodiškai “bliūkšta”, tačiau laikui bėgant visi, net prisiekę kritikai, vėl patiki “didžiuliu rinkos arba turto kainos didėjimo potencialu”, ir susiformuoja naujas burbulas. Prieš 2000-ųjų “dotkomų” burbulą visi buvo šventai įtikėję, kad įmonės, naudojančios savo versle internetą, turi neapsakomą pajamų ir pelno augimo potencialą. Buvo kalbama, kad tokio tipo akcijoms vertinti nepakanka tradicinių akcijų vertinimo modelių ir turėtų būti sukurti nauji, kurie tiktų tik šioms ypatingoms akcijoms. Visi pamename, kuo tai baigėsi. Spekuliacinis naftos kainos augimas buvo paremtas tikėjimu, kad dinamiškai besivystančios Pietryčių Azijos šalių ekonomikos vartos vis daugiau ir daugiau naftos, ir šį vartojimą dar netgi subsidijuoja pačios šių šalių vyriausybės. Buvo manoma, kad tai užtikrina nuolat augančią ilgalaikę naftos paklausą. Kažkaip nesusimąstėme, iš kokių stebuklingų šaltinių Pietryčių Azijos šalių vyriausybės užtikrina vis didėjančio naftos vartojimo subsidijavimą, ir tai vis kylant naftos kainoms! Akivaizdu, kad tokia subsidijavimo politika galiausiai turėtų visai ištuštinti valstybės iždą, ir ši praktika turėtų nutrūkti. Be to, buvo manoma, kad stojant išsivysčiusių valstybių ūkiui, besivystančios šalys išlaikys ūkio augimą ir tuo būdu užtikrins vis didėjančią naftos pasiūlą. Ką ir besakyti, šiandien jau aišku, kad tiek begalinių subsidijų teorija, tiek besivystančių šalių augimo pasaulinės ūkio stagnacijos sąlygomis teorija, ko gero, nebepasitvirtins. Nenuostabu, kad naftos kainų burbulas ėmė “leisti orą”, o vos per keletą mėnesių nafta atpigo nuo 147 iki 100 JAV dolerių už barelį. Ar finansinio sverto mažėjimas sprogdina naftos kainų burbulą? Finansinio sverto mažėjimas, kilęs iš nekilnojamo turto rinkos krizės, išleido daug “oro” iš akcijų rinkų. Tikėtina, kad mažėjantis likvidumas kartu su menkėjančiu tikėjimu, kad Kinija ir jos kaimynės išgelbės pasaulio ekonominį augimą, ir buvo vienos iš pagrindinių naftos kainos mažėjimo priežasčių. Kiek dar galėtų kristi naftos kaina? Naftos rinką paskutinius keletą metų į viršų varė baimė, kad naftos tiekėjai pristigs išžvalgytų naftos pajėgumų. Ta baimė iš tiesų turi realias šaknis Iš visų naftą siurbiančių šalių tik Saudo Arabija galėtų pasigirti išžvalgytais, bet neeksploatuojamais resursais. Jos papildomi pajėgumai sudaro 1,2 milijono barelių per dieną, kas nėra daug palyginus su pasauline pasiūla, kuri sudaro 87 milijonus barelių per dieną. Toks resursų ir pasiūlos santykis buvo laikomas aiškiai nepakankamu, jeigu vieną dieną kuriuos nors gręžinius ištiktų problemos, tai ir palaikė santykinai aukštą naftos kainą (palyginti su jos gamybos savikaina). Tiesą sakant, kai kurių gavybos būdų savikaina nėra jau tokia žema. “Tradicinės gavybos” naftos savikainos vidurkis yra apie 37 doleriai už barelį. Brangiausias naftos išgavimo būdas – išgaunant naftą iš naftingo smėlio. Tada savikaina siekia 75 dolerius. Naftos gavybos kaštai pakilo padidėjus naftos industrijos aptarnavimo kaštams, o taip pat pabrangus plienui. Papildomi išžvalgyti resursai neilgai trukus papildys pasaulinę naftos kainos pasiūlą, todėl nafta gali dar atpigti. Kita vertus, didžioji šių resursų dalis atsiras OPEC šalyse, kas tik sustiprins kartelio įtaką naftos kainoms. Netgi smunkant pasaulio ūkiui ir mažėjant plieno kainoms sunku tikėtis naftos kainos grįžimo prie 60 dolerių už barelį atžymos. Gali būti, kad pigios naftos laikai jau praėjo ir ji nuolat vis brangs, skatindama žmoniją kurti naujas alternatyvias technologijas. Tačiau dabartinės naftos kainos vis dėlto paremtos labiau tikėjimu, kad nafta nuolat turi brangti, o ne realia naftos paieškų ir gavybos savikaina. Dėl šios priežasties mūsų visiškai nenustebintų, jei per kokius trejetą mėnesių naftos kaina pasiektų 85$ už barelį atžymą. Kaip tai veikia mus? Daugelis pasaulio šalių, įskaitant Lietuvą, yra naftos ir kitų energetinių žaliavų vartotojos. Naftos kainos mažėjimas teigiamai veiks naftą vartojančias ir neigiamai – naftą išgaunančias šalis. Savo ruožtu naftos kainos smukimas turėtų leisti sumažinti energijos kaštus, kas gaivintų “vėstančią” ekonomiką. Žinome, kad aukštas maisto kainas bandoma paaiškinti tuo, jog žemė vis labiau panaudojama energetiniams augalams, iš kurių gaminami biodegalai, auginti. Taigi, mažėjanti naftos kaina turėtų mažinti ir infliaciją – tiek tiesiogiai per naftos kainos komponentą, tiek netiesiogiai veikdama maisto kainas. Marius Buivydas, Analizės ir vertinimo departamento direktorius